Laura

Iki ligos pradžios gyvenau įprastinį paauglių gyvenimą, retai pasigaudavau kokį virusą, kol 2013 m. kovą manęs neužpuolė įprastinis gripas. Skaudėjo gerklę, slogavau. Su kiekviena diena jaučiausi vis blogiau. Jaučiau silpnumą, kankino galvos skausmai. Šeštadienio vakarą temperatūra pakilo iki 37,8 °C. Kelias dienas bandėme numušti temperatūrą, bet veltui. Po pietų ji vėl pakildavo ir visada laikėsi ties 37,6 °C. Su kiekviena diena darėsi vis silpniau. Po penkių dienų bandymų numušti temperatūrą mama pasakė, kad reikia pasirodyti šeimos gydytojai. Šeimos gydytoja nusprendė padaryti bendrus kraujo tyrimus ir pažiūrėti, ar nėra kokio viruso. Po maždaug valandos laukimo sužinojome, kad kraujo rodikliai kritiškai žemi, todėl gavome siuntimą į Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Vaikų ligoninę. Su stipriai nukritusiais kraujo rodikliais apie tris valandas praleidome priimamajame, šalia Roto virusu sergančių vaikų. Galiausiai, prieš vidurnaktį, budinti gydytoja pakvietė mus į kabinetą. Po neilgo svarstymo nusprendė mane guldyti į ligoninę. Kadangi jau buvo vėlu, su mama neatkreipėme dėmesio į skyriaus pavadinimą. Labai nustebome, kai gydytoja pasakė mamai, kad į ligoninę gultis kartu su manimi ji galės tik dieną, kai atsiras laisva vieta. Nustebome, kad mamai reikės gultis kartu su manimi į ligoninę, nes buvau jau nemaža mergaitė!

Visą vakarą negalėjau užmigti, bet nieko blogo nenujaučiau. Mama, važiuodama namo, kažką nujautė, bet vis įtikinėjo save, kad tai negali būti vėžys. Manėme, kad pakels kraujo rodiklius ir paleis namo. Deja, kitą dieną, kovo 21-ąją, išgirdome liūdną žinią. Iš pradžių gydytoja pasakė šią žinią tik mamai. Mama atėjo į palatą apsiverkusi, bet nesakė, kas atsitiko. Iš karto supratau, kad kažkas ne taip. Ilgą laiką verkiau – nors ir nežinojau, kas man atsitiko, bet nujaučiau kažką blogo, nes jau buvau mačiusi kelis vaikučius be plaukų. Kai gydytoja atėjo pas mus į palatą su geltona knygute apie vėžį, iškart supratau, kad sergu. Man buvo diagnozuota ūminė limfoblastinė leukemija. Likusios dienos dalies gerai neprisimenu, nes buvau šoke, daug verkiau. Negalėjau patikėti, kad tai atsitiko būtent man.

Po kelių dienų sužinojome, kad man paskirtas standartinės rizikos grupės gydymas. Džiaugėmės vien tuo, kad tarp blogų žinių yra bent kažkas geresnio. Jau kitą dieną po ligos nustatymo prasidėjo chemoterapijos kursas. Netrukus pradėjo kristi ir plaukai. Buvo labai skaudu, nes turėjau ilgus plaukus, bet teko susitaikyti su likimu. Pirmasis mėnuo buvo sunkiausias, bet kartu ir lengviausias. Negavau tiek daug chemijos, todėl jaučiausi neblogai, bet per tą mėnesį teko susitaikyti su liga, pradėti kovoti už save. Ilgą laiką nebuvau namie, nemačiau daugumos artimųjų, draugų, sesės, todėl tai mane labai slėgė. Visi, kas žinojo apie mano ligą, iš visų jėgų stengėsi mane palaikyti, bet tą mėnesį su niekuo nekalbėjau telefonu. Giminaičiai linkėjimus man perduodavo per mamą, nes pati nesugebėdavau su kitais apie ligą šnekėti – žinojau, kad tik dar labiau palūšiu, todėl pirmiausia pačiai reikėjo su šia žinia susigyventi.