Ainė
- Parašė Ainės mama
2012 m. rugpjūčio 9 d. Ainė šventė savo 13-ąjį gimtadienį. Vasaros atostogos ėjo į pabaigą ir reikėjo ruoštis naujiems mokslo metams. Kaip ir prieš kiekvieną rugsėjo 1-ąją, ėjome pasitikrinti sveikatos. Visų tyrimų rezultatai buvo puikūs, o kraujo – idealūs. Ainė žengė į septintą klasę ir į paskutinę meno ir muzikos mokyklos klasę. Ji šešerius metus lankė šokių klasę, daug šoko, buvo aktyvi. Rudens vakarais Ainė pradėjo skųstis kojų skausmais. Mes galvodavome, kad tai – nuo šokių, galbūt dėl augimo, patepdavome tepalu nuo skausmo ir tam kartui praeidavo, todėl į tai labai rimtai nereagavome. Vėliau prasidėjo skausmai mentėje, tada kreipėmės į savo šeimos daktarę, bet ir ji nieko blogo nepastebėjo. Padarius kraujo tyrimus lapkričio pabaigoje, buvo nustatytas per žemas hemoglobino kiekis kraujyje. Daktarė paskyrė gerti folio rūgšties ir kitų vaistų kraujui gerinti.
Po Naujųjų metų, sausio viduryje, Ainė pradėjo karščiuoti, temperatūra kilo iki 38° C, bet daugiau jokių simptomų nebuvo ir daktarė nustatė virusą. Kraujo tyrimai tuo metu nieko blogo nerodė, išskyrus žemą hemoglobino kiekį. Buvo keista, kad vartojant vaistus kraujo gerinimui jis nedidėjo. Ainė ir pati jau buvo pablyškusi: lūpos baltos, delnai balti. Po savaitės temperatūra nukrito, ji vėl pradėjo lankyti mokyklą, šokius.
Vasario 25 d. (po savaitės, praleistos mokykloje) vėl pastebėjome, kad mergaitė turi temperatūros. Nuvažiavus į polikliniką jai vėl atliko kraujo tyrimus ir jau pamatė, kad kažkas negerai: leukocitų buvo 21, hemoglobino – 98, visa kraujo formulė buvo išsiderinusi. Mus greitai išsiuntė į Kauno klinikas, tačiau ten po apžiūros mus paleido namo ir patarė atvažiuoti pirmadienį hematologo konsultacijai.
Savaitgalis slinko labai lėtai, vijome visas blogas mintis iš galvos. Pirmadienį apsilankėme pas hematologą, atliko daug tyrimų, paėmė kraują ir pasakė, kad atsakymai bus po dviejų dienų ir reikės pasiskambinti. Tačiau kitos dienos rytą (kovo 5 ąją) daktarė paskambino pati ir pasakė, kad Ainė serga leukemija. Liepė greitai ruoštis, atvažiuoti pasiimti tyrimų ir tada važiuoti į Vilniaus Santariškių ligoninę.Santariškėse mus iš priėmimo skyriaus nuvedė į onkohematologinį skyrių, ten paguldė į 10 palatą B korpuse, paskyrė gydytoją V. Daugėlavičienę. Vakaras ir naktis buvo siaubingi, kankino nerimas ir nežinia. Kitą dieną prasidėjo tyrimai. Po kaulų čiulpų tyrimo gydytoja mums paaiškino, kad Ainės liga yra ūminė limfoblastinė leukemija pre B.
Tyrimai rodė, kad tai ligos pradžia, tad Ainei buvo paskirtas standartinis gydymas. Pirmasis gydymo kursas sekėsi puikiai, nebuvo jokių komplikacijų. Taip pat atėjo genetinių tyrimų rezultatai, jie buvo geri. Pirmojo kurso pabaigoje, atlikus kaulų čiulpų tyrimus, paaiškėjo, kad blogųjų ląstelių dar likę, todėl Ainė buvo priskirta vidutinei rizikos grupei. Antrasis gydymo kursas taip pat praėjo be jokių komplikacijų, kraujo rodikliai gana greitai pakildavo į normos ribas. Vienintelis nesmagumas būdavo skaudanti burna. Po antrojo kurso, atlikus kaulų čiulpų tyrimus, paaiškėjo, kad blogųjų ląstelių nesumažėjo. Nutarė tyrimą pakartoti po savaitės – galbūt atsakas į gydymą vėluoja. Laikas ėjo lėtai, kankino nerimas ir baimė, bet tikėjomės stebuklo. Deja… Atlikus pakartotinį tyrimą paaiškėjo, kad blogųjų ląstelių net tik nesumažėjo, bet dar ir padaugėjo – nežymiai, bet padaugėjo. Mums buvo šokas, viskas sekėsi taip puikiai, o atsidūrėme didelės rizikos grupėje. Mums buvo paaiškinta, kad gydytojai dėl šio atvejo tarsis ir su kolegomis iš užsienio.
Taigi buvo nutarta, kad Ainei reikia atlikti kaulų čiulpų transplantaciją ir kad mums reikalingas donoras. Pirmiausia patikrino Ainės sesutes, bet jos kaip donorės netiko. Tada buvo paskelbta paieška per Pasaulinį kaulų čiulpų donorų banką. Prieš transplantaciją Ainei reikėjo ištverti sunkų chemoterapinį gydymą. Po pirmojo A kurso atlikti kaulų čiulpų tyrimai mus nudžiugino – pagaliau pasiekėme remisiją, blogųjų ląstelių nebeliko.
Beveik visa vasara prabėgo ligoninėje, ten pat Ainė atšventė ir savo 14-ąjį gimtadienį. Stipri chemoterapija praėjo be sunkių komplikacijų. Nors buvo ir sunkesnių dienų – namų ir sesių ilgesys kankino, bet Ainė niekada nepasakė, kaip jai blogai ar sunku. Visada būdavo geros nuotaikos, visur norėdavo dalyvauti, eiti, nepraleido nei vieno užsiėmimo ligoninėje.
Atėjo ruduo, kaulų čiulpų donoro dar nebuvo, tačiau gydytojai ramino, kad yra keli variantai ir donoras tikrai bus. Netrukus gydytojai pranešė, kad donoras atsirado, paskyrė transplantacijos datą, tačiau po kurio laiko pranešė, kad donoras atsisako donuoti. Po poros savaičių gydytoja paskambino ir pasakė, kad reikėtų įstatyti maitinimo vamzdelį į skrandį ir kad tikrina kitą donorą. Kitas donoras tiko puikiai, duomenys buvo 10 iš 10.
Rugsėjo 25 d. atvykome į Vilnių ruoštis transplantacijai. Čia gydymą tęsė jau kitas medikų kolektyvas. Mus paguldė į kaulų čiulpų poskyrio 3 palatą. Pasiruošimas transplantacijai vyko sklandžiai, spalio 3 d. Ainei sulašino jauno vokiečio kaulų čiulpus. Po transplantacijos laikotarpis buvo nelengvas: labai išopėjo burna, kildavo temperatūra, sunkiai sekėsi valgyti, kraujo rodikliai buvo nukritę iki nulinės ribos, puolė įvairūs virusai. Reikėjo kantriai ir su viltimi laukti, kada prigis donoro kaulų čiulpai ir pradės gaminti kraują.
Po truputį viskas pradėjo eiti į gerą pusę, mus išleisdavo į lauką, tada aplankėme visus Vilniaus parkus (Ainė norėdavo pakeisti aplinką, o vaikščioti galėjome tik lauke). Taip sulaukėme lapkričio 13 dienos, kai gydytoja atėjo ir pasakė, jog galime ruoštis važiuoti namo. Buvo be galo smagu. Grįžusi namo Ainė pradėjo mokytis – į namus ateidavo mokytojos. Tačiau vis pradėdavo kosėti, sukarščiuodavo, tekdavo pagulėti ligoninėje ir pasigydyti vis atsirandantį plaučių uždegimą. Bet kraujo tyrimai ėjo vis geryn, kilo rodikliai, Ainė sparčiai stiprėjo. Tik dar kovojom su apetitu – valgydavo nedaug ir nelabai ko norėdavo. Atėjus pavasariui viskas dar labiau pagerėjo – Ainė pradėjo valgyti, paskutinėmis mokslo metų dienomis jau ėjo į kai kurias pamokas, užeidavo į parduotuvę
Nuo rudens Ainė pradėjo lankyti visas pamokas, eina į pirmą gimnazijos klasę, lanko šokių būrelį, ruošiasi konkursui.
Praėjus metams po transplantacijos į ligoninę važiuojame pasitikrinti kas tris mėnesius, visi kraujo rodikliai puikūs.
Esame visi laimingi ir be galo dėkingi Ainę gydžiusiems gydytojams, seselėms, visiems mus palaikiusiems sunkiu metu.
Sergantiems norime palinkėti kantrybės, stiprybės, tikėjimo, kad viskas bus gerai ir kad šis blogas sapnas vieną dieną baigsis.