Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Edita]

Laiškas
Gabriel GARCIA MARQUEZ
(Genijaus atsisveikinimas)

Gabrielis Garcia Marquezas neseniai pasitraukė iš viešojo gyvenimo dėl sveikatos – limfos vėžys. Regis, kad liga vis labiau plinta. Šis visame pasaulyje žinomas Kolumbijos rašytojas pasiuntė atsisveikinimo laišką bičiuliams. Štai tas jaudinantis laiškas.

Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.

Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.

Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.

Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti* poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato* * daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį.

Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.

Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi. Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.

Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.

Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.

Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs.

Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai.

Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.


Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

* Carlos Benedetti (1920) – Urugvajaus rašytojas.
_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas

[Daiva]

Edita,

Nuostabus laiškas...visiems mums be išimties tinka...

[dainora]

Edituk,tik Tavyje telpa tiek stiprybės,kad gali pasidalinti ja su kitais,tik Tavyje slypi tiek meilės,kad Tu daliniesi ja su kitais,tik Tavyje...
Žavimės Tavo stiprybe,džiaugiamės Tavo meile mums visiems.
Su pagarba Mes.

[Andrius]

„Žmogui galimi trys keliai išmintingai elgtis: pirmasis - susimąstant, antrasis - sekant ką nors (tai lengviausia), trečiais - per gyvenimo patirtį (tai sunkiausias ir skausmingiausias išminties radimo kelias“ (Konfucijus).

[inga]

"Viešpats, kurdamas moterį, jau šešta diena dirbo viršvalandžius.
Pasirodęs Angelas paklausė:
- Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?
Viešpats atsakydamas tarė:
- Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių ir visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų.
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai.
-Šešios poros rankų? Na jau ne!, - sušuko Angelas.
Viešpats atsakė:
-O, ne rankose bėda. O trijose porose akių, kurios privalomos kiekvienai motinai.
-Ir visa tai tipiniame modelyje?, - paklausė Angelas, turėdamas omenyje tris poras akių.
Viešpats linktelėjo:
- Taip, viena pora akių, kad motina matytų kiaurai per uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai jau ir žino. Kita pora akių – pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti, nors kiti to net neįtaria. Ir trečia pora – štai čia, priekyje. Jos tam, kad ji pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta jį ir myli.
Angelas bandė sustabdyti Viešpatį:
- Bet juk tai per daug darbo vienai dienai, pabaik rytoj.
- Bet aš negaliu, - paprieštaravo Viešpats – Aš jau beveik baigiu šį kūrinį, kuris toks artimas mano širdžiai. Ji jau pati save išsigydo, kai suserga ir gali pamaitinti šeimą iš 0,5 kg maltos jautienos bei gali priversti devynmetį palįsti po dušu...
Angelas priėjo ir palietė moterį:
- Bet ji tokia švelni, Viešpatie...
- Taip, ji švelni, – sutiko Kūrėjas. – Bet aš ją sukūriau ir tvirtą. Neįsivaizduoji, ką ji gali iškęsti ir kiek nuveikti.
- Ar ji moka mąstyti? – paklausė Angelas.
Viešpats patikino:
- Ji ne tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir pagrįsti.
Tada Angelas kažką pastebėjo, ištiesė ranką ir palietė moters skruostą.
- Oi, atrodo, kad šis modelis praleidžia vandenį. Sakiau tau, kad bandai per daug visko į ją sukišti.
- Tai ne protėkis, - paprieštaravo Kūrėjas.- Tai ašara!
- Kam ta ašara? – nustebo Angelas.
Dievas paaiškino:
- Per ašaras ji gali išreikšti savo džiaugsmą, sielvartą, skausmą, nusivylimą, vienatvę, širdgėlą ir pasididžiavimą.
Angelas buvo sužavėtas:
- Viešpatie, tu – Genijus! Tu viską apgalvojai, nes moterys tikrai nepaprastos!

Moterys savo stiprybe stebina vyrus.
Jos augina vaikus.
Jos pakelia vargus ir negandas, velka sunkią naštą, ir tuo pačiu spinduliuoja laimę, meilę ir džiaugsmą.
Jos šypsosi, kai nori rėkti.
Dainuoja, kai nori verkti.
Jos verkia, kai yra be galo laimingos ir juokiasi, kai nerimauja.
Jos kovoja dėl to, kuo tiki.
Jos drąsiai pasipriešina neteisybei.
Jos nepriima atsakymo „ne“, kai tiki, kad yra geresnis sprendimas.
Jos atsisako naujų batų, bet nuperka juos savo vaikams.
Jos palydi išsigandusį draugą pas daktarą.
Jos myli besąlygiškai.
Jos verkia, kai jų vaikams sekasi ir džiūgauja, kai jų draugai gauna apdovanojimus.
Jų širdys plyšta, kai miršta draugas.
Jos sielvartauja netekusios šeimos nario, vienok, jos net tada būna stiprios, kai mano, kad daugiau nebeturi jėgų.
Jos žino, kad prisilietimas ir bučinys gali išgydyti sudaužytą širdį.
Moterys būna visokių dydžių, spalvų ir formų.
Jos važiuos, skris, eis, bėgs ar siųs el. paštu žinutę, kad parodytų kaip jus myli.
Moters širdis – štai kas priverčia suktis pasaulį!
Moterys ne tik gimdo.
Jos suteikia džiaugsmą ir viltį.
Jos užjaučia ir paguodžia.
Moterys gali daug ką pasakyti ir daug ką duoti."
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[inga]

"Mūsų vaikai yra ne mūsų,
jie dukros ir sūnūs nesibaigiancios gyvenimo tėkmės..
atėję per mus, tačiau ne mūsų,
ir būdami kartu, jie nepriklauso mums...
Galime jiems duoti savo meilę, bet ne protą,
nes jie turi savas mintis.
Galime suteikti prieglobstį jų kūnams, bet ne sieloms,
nes sielos jų gyvena rytdienos namuos-
patekti į juos negalime net savo sapnuose..
Galime bandyti būti panašūs į juos, bet nesistenkime jų padaryti panašiais į save.,
nes neįmanoma gyvenimo pasukt atgal ar pasilikti vakarykštėje dienoje......."

(Kahlilas Gibranas)
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[Edita]

Kunigas A.Malinauskas: Mintys prie žvakės

( http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=11095691 )
_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas

[Jūratė-Reniaus mama]

Oi , Edita, ir prajuokinai su tuo moters sukūrimu- na ir "kieti" mes modeliai . Einu maitint seimą is 0,5 kg maltos mesos

[Edita]

Radau ir dalinuosi su Jumis...

Širdžių šviesa yra daug stipresnė nei tamsa aplinkui

Apie šv. Kalėdų stebuklą ir žmogaus vietą po saule kalbamės su kunigu Antanu Saulaičiu

Vaikystėje visi laukiame Kalėdų stebuklo. Suaugę nustojame juo tikėti, nublanksta ir šios šventės reikšmė. O gal vis dėlto yra kažkas nepaprasto, ko verta tikėtis artėjant šv. Kalėdoms?

Daug žmonių turbūt sutiktų, kad stebuklas yra tie paprasti, kasdieniai dalykai – kai galime džiaugtis vieni kitais, pastebėti tai, ką turime, o ne tai, ko neturime arba negalime pasiekti. Labai retai būna, kad ateina kažkas kaip Kalėdų senelis ir padovanoja stebuklą. Paprastai mes patys galime išpildyti savo viltis – jeigu aš noriu taikos pasaulyje, tai reiškia, kad namuose stengiuosi elgtis taikingai. Jeigu aš noriu gyventi be pykčio, pagiežos, akmenų širdyje, tai stengiuosi kitiems neužgauti širdies arba bandau palengvinti kieno nors gyvenimą.

Dabar, kai naktys ilgiausios, ilgai būna tamsu, bet kartais pasirodo žvaigždės. Kai aš žiūriu į tamsų dangų, pilną žvaigždžių, atkreipiu dėmesį ne į tamsą, bet į tuos žibintėlius, kurie užima labai mažą dangaus plotą, bet traukia mano akį, širdį, jausmus. Aš galiu dairytis bei keikti tamsą ir nepastebėti, kad čia pat dega žibintas. Ir galiu pasidžiaugti tais gražiais dalykais, kurie yra šalia.

Stebuklas yra ir Kristaus gimimas, tai, kad Dievas tapo žmogumi. Nuostabu, kad Dievas gali taip priartėti prie žmogaus, kad įsikūnijo tame silpniausiame sutvėrime - mažame kūdikyje.

Neatsitiktinai Kalėdos yra tamsiausiu metų laiku. Visos religijos tuo metu turi šviesos šventę. Vienas didžiausių Kalėdų simbolių yra šviesa tamsoje - uždegti žvakutę. Ir kūdikio Jėzaus gimimas, ir žvakė simbolizuoja žmogaus viltį, kad tamsoj, esančioj aplink mus, šviesa gali ne tik gyvuoti, bet ir nugalėti. Šventam rašte Kristus sako: „Aš esu pasaulio šviesa”. Kitoje ištraukoje jis teigia, kad jūs esate pasaulio šviesa. Taigi visų mūsų, ne tik Dievo uždavinys yra skleisti šviesą.

Labai dažnai Kalėdos, dvasios šventė, tampa rutina - ieškome dovanų, ruošiame vaišes ir nė nepajuntame, kad pamiršome, dėl ko tai darome.

Iš tiesų - daugybė mamų sako, kad per Kalėdas neturi jėgų pasidžiaugti, nes yra pervargusios nuo ruošos. Reikėtų paprasčiau žiūrėti į valgį, pasidalinti darbais su šeimos nariais. Juk svarbiausia - išgyventi šventės akimirką, patirti dvasios džiaugsmą. Tai gali suteikti ir buvimas su savo šeima.

Man Kalėdos ir Velykos turi didelę reikšmę ir dėl kitos priežasties - kai buvom vaikai, visada prieš šias šventes pagalvodavom apie vienišus žmones. Padarydavom eglutės žaisliukų iš kankorėžių, sėklų, nudažydavom ir dovanodavom našlėms, vienišoms moterims. Vėliau, jau būdamas kunigas, prieš Kalėdas aš kepdavau pyragus ir išvežiodavau tiems žmonėms, kurie tais metais prarado šeimos narį. Juk Kalėdų džiaugsmas nėra tik mano vieno, labai svarbu, kad galiu ir kitą žmogų pradžiuginti.

Šia prasme svarbus ir Kūčių paprotys palikti tuščią vietą prie stalo. Ji paliekama mirusiems, tuo pačiu - ir netikėtam svečiui, bet kam, kas pasibels į duris, gal net vienišam žmogui iš gatvės. Tuščia vieta simbolizuoja atvirumą visiems žmonėms, norą, kad niekas neliktų be Kūčių. Senovėje tą vakarą visi - ir šeimininkai, ir jų vaikai, ir samdomi darbininkai - susėsdavo prie vieno stalo kaip lygūs. Tai labai svarbi simbolika. Juk visi svajojame apie žmonių lygybę, norime, kad žmonės, turintys bet kokią negalią, galėtų kuo geriau dalyvauti visuomenės gyvenime, prieiti, privažiuoti, pasisakyti. Džiugu, kad daugybė draugijų ir fondų eina ta linkme.

Ištikus bėdai, užklupus sunkiai ligai žmogus dažnai klausia, kodėl būtent jam tenka taip kentėt. Gal Dievas baudžia šiuos žmones ar juos pamiršo?

Mąstydami, kad neįgalus, kenčiantis žmogus yra Dievo nubaustas, bandomas, mes tarsi patenkame į akligatvį. Šis aiškinimas neturi nieko bendro nei su Dievu, nei su tikėjimu. Galime pažvelgti į Jėzaus Kristaus pavyzdį – jis draugavo su vargingais, neturtingais, aklais, luošais, raupsuotais, kurčiais, visuomenės atstumtais, gatvės moterimis, visais „prasčiausiais” žmonėmis. Dievas buvo arčiausiai jų. Kodėl mes turime manyti, kad Dievas laimina tik tuos, kurie keliauja atostogų į Egiptą ir skaičiuoja pajamas dešimtimis tūkstančių litų per mėnesį, o ne tuos, kurių širdys yra prislėgtos, vargstančius, arba globojančius mylimą neįgalų žmogų?

Jei Dievas leido kankinti ir prikalti prie kryžiaus savo sūnų, tai turbūt yra prasmė ir mano kančioje, tai jis tikrai gali būti ir mano gyvenime, mano šeimoje.

Kur ieškoti stiprybės tam, kuris Kalėdas sutinka sunkiai sergantis, turintis sunkią negalią ir negalintis su tuo susitaikyti?

Reikėtų pabandyti pasakyti sau: nors aš dabar turiu negalią - nematau, negirdžiu, tačiau yra kažkas, ką galiu daryti. Pateiksiu pavyzdį. Mano seneliui, kai jis buvo 14 metų, žaidžiant indėnus vaikai išmušė akį. Gydytojai įdėjo stiklinę. Kartą (tai buvo 19 a. antroj pusėj) jis nuėjo pirkti sąsiuvinio, bet kadangi šeima buvo labai neturtinga, berniukas neturėjo pakankamai pinigų. Krautuvininkas liepė palikti užstatą. Tada jis išsiėmė savo stiklinę akį ir padėjo ant prekystalio. Žinoma, krautuvininkas pradėjo rėkti ir išvarė berniuką su visu sąsiuviniu. Vietoj to, kad graužtųsi, kodėl visi vaikai mato abiem akim, o jis tik viena, senelis savo negalią panaudojo tikslui pasiekti. Vėliau šis berniukas tapo liuteronų kunigu ir niekada neleido sau galvoti, kad negalia yra vienintelis jo gyvenimo prasmės matas.

Kai kurie žmonės negalią ar ligą suvokia kaip Dievo valią, todėl ją priima likdami tvirtais ir ištikimais Dievui. Tačiau kartais sunku su tokia valia susitaikyti. Nebijokime pykti ant Dievo, ginčytis su juo, svarbu ir kalbėtis su kitais žmonėmis. Tačiau atsakymo reikia ieškoti savyje, bandyti pasiekti vidinę ramybę - ne neigti tai, kas atsitiko, bet susitaikyti ir ieškoti, kaip toliau gyventi su kitais žmonėm ir jiems padėti.

Vis prisimenu vieną baleriną, kuri pateko į automobilio avariją. Ji labai ilgai gydėsi, gydytojai sakė, kad niekad nebešoks. O ši moteris nepasidavė tokiai minčiai. Gulėdama ligoninėje, ji baleto judesius atkurdavo rankų pirštais, taip treniravosi, išmoko įvairias šokio partijas. Troškimas šokti buvo toks didelis, kad moteris sugrįžo į sceną. Svarbiausia, kad ir pačioj neviltingiausioj situacijoj ji nenusiminė, bet visą laiką planavo, kaip šoks. Yra ir pačios sunkiausios negalios žmonių, kurie suranda būdų, kaip pradžiuginti kitus ir užsidirbti.

Dirbau su aklais berniukais. Pastebėjau, kad nematantys vaikai yra kokiais dviem metais labiau subrendę nei sveikieji. Negalima sakyti, kad vyksta tarsi kokie mainai, kaip šiuo atveju, „akis už brandą“, bet tai yra vienas pavyzdžių, kad kai kažko netenki, kažkas yra ir duodama.

Šiame besikeičiančiame pasaulyje labai svarbus vidinis suvokimas, kas man svarbu, ko aš siekiu, ką galiu, ko negaliu, koks mano įnašas į kitų žmonių gyvenimą. Susidėliojus šiuos dalykus į lentynėles, negalia pasidaro ne tokia esminė.

Dideliam mieste neįgalūs žmonės dažnai gali surasti savo vietą tarp kitų, net ir darbą. Kuo pasiguosti kaime gyvenančiam, kuriam šiandien visko trūksta?

Tam ir yra daugiau žmonių pasaulyje, kad žiūrėtume, kam ko trūksta, ir matytume vargstančius. Per adventą važinėjau po kaimus. Žiūriu - parapijėlė kažkur visai miškuose, bet vis dėlto padarytas įvažiavimas į bažnyčią. Medinis, paprastas, tačiau juo galima užvažiuoti. Tai reiškia, kad kažkam rūpi, kaip neįgalus žmogus pateks į bažnyčią.

Taip, kaimuose sunkiau gyventi, bet ten žmonės bendruomeniški, vienas kitą pažįsta, aplanko, pasidalina tuo, ką turi. Svarbu ne tai, ką atnešė, bet dėmesys, parodytas neįgaliam, senam, vienišam žmogui. Šis rūpesčio kitais jausmas yra didžiulis turtas, kurį kaime reikėtų išsaugoti, o mieste atgaivinti.

Linkėčiau, kad mes tikėtume, jog Kalėdų šventės šviesa, kurią Dievas įdeda į mūsų širdį, yra daug stipresnė ir gilesnė negu bet kokia tamsa, sunkumai, kurie mus supa, ar akmenys, kurie guli širdyje. Tikėkime ta šviesa ir turėkime drąsos ja dalytis su kitais.

Kalbėjosi

Aurelija BABINSKIENĖ

Bičiulystė, 2005, Nr.50; www.biciulyste.lt
_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas

[mama Rita]

Skirk laiko mąstymui,
Tai stiprybės šaltinis.
Skirk laiko maldai,
Tai - didžiausia jėga žemėje.
Skirk laiko juokui,
Nes tai sielos muzika.
Skirk laiko žaidimui,
Tai - amžinos jaunystės paslaptis.
Skirk laiko mylėti ir būti mylimam,
Tai - Dievo duota privilegija.
Skirk laiko duoti.
Diena per trumpa, kad būtum savanaudis.
Skirk laiko skaitymui,
Tai - išminties fontanas.
Skirk laiko draugiškumui,
Tai - laimės kelias.
Skirk laiko darbui,
Tai - sėkmės kaina.
Skirk laiko gailestingumui,
Tai - raktas į Dangų.

Motina Teresė

[Edita]

Pasiūlymas

"Moters" žurnale (2007' 01 /sausis) yra straipsnis "Švęskime gyvenimą!".
"2006-ųjų Metų Moters titulą mes skiriame rašytojai Jurgai Ivanauskaitei. Už pergalę prieš save ir likimą, už tai, kad mums visiems dovanoja didžiulę gyvenimo šventę"....

Nusipirkite. Perskaitykite. Tikrai VERTA!
_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas

[mama Rita]

Sveiki mano draugai

Teko skaityti Bruno Ferrero knygelėje "Mes turime sparnus" skaitymėlį sielai "Vinys":

Gyveno sykį labai sunkaus būdo berniukas. Jis greitai užsiplieksdavo, puldavo muštis, ieškoti priekabių. Vieną kartą tėvas padavė jam maišelį vinių ir paragino įkalti po vinį į jų kiemo tvorą kaskart, kai tik su kuo nors susivaidys.
Pirmą dieną berniukas įkalė 38 vinis.
Bėgant laikui jis ėmė suvokti, kad laug lengviau yra sutramdyti savo pyktį nei kalti vinis, ir po daugelio savaičių, vieną vakarą, pasakė tėvui, kad tądien su nieku nebvo susipešęs. Tėvas jam atsakė:
- Nuostabu. O nuo šiol kiekvieną dieną, kai tik su niekuo nesusipeši, ištrauk iš tvoros po vinį.
Po kurio laiko berniukas jau galėjo pranešti tėvui, kad tvoroje vinių nebeliko. Tuomet tėvas paėmė sūnų už rankos, nusivedė prie tvoros ir tarė:
- Mano sūnau, visa tai yra puiku, bet žiūrėk: visa tvora išvarpyta. Mediena jau niekada nebus tokia, kaip anksčiau. Kai pykčio pagautas sakai užgaulų žodį, sužeidi tave mylinčius žmones ir juose atsiveria žaizdos, panašios į šias skyles. Ir kiek sykių beprašytum atleidimo, žaizdos lieka.


Žmogiškos būtybės yra trapios ir pažeidžiamos. Ant jų prilipdyta etiketė: "Elgtis rūpestingai, naudoti atsargiai, dūžtanti prekė"

Žodinis "randas" toks pat skausmingas kaip ir fizinis.
Tikrų draugų nebūna daug. Jie gali tave pralinksminti ir padėti. Jie
pasirengę tave išklausyti bei atverti tau savo širdį.


Ši savaitė yra tarptautinė draugystės savaitė.

Parodykim savo draugams, kiek daug jie mums reiškia.
Atsiprašykim vieni kitų už paliktas "skyles jų tvoroje"

Laimingos draugystės savaitės!

[mama Rita]

Tiesiog toliau tesiantis Draugystės savaitei noriu visiems čia besilankantiems perduoti šią žinutę:

Jo vardas Fleming. Jis buvo varganas škotas fermeris. Vieną dieną, kai jis keliavo po darbo namo, išgirdo pagalbos šauksmą. Pelkėje skendo berniukas. Fermeris metė savo įrankius ir bėgo gelbėti vaiko. Šis jau iki liemens buvo įsmukęs purve ir iš visų jėgų bandė išsikapanoti iš klampynės. Jo jėgos seko, o rezultatų nebuvo. Fermeris padėjo berniukui. Jei ne jis, vaikinas būtų amžiams prasmegęs klampynėje.
Kitą dieną, pro šalį važiavo puošni didiko karieta ir... sustojo fermerio kieme!
Iš karietos išlipo didikas ir kreipėsi į fermerį. Tai buvo to išgelbėto berniuko tėvas.
Jis norėjo užmokėti fermeriui už sūnaus išgelbėjimą, bet pastarasis atsisakė užmokesčio. Tuo pat metu tarpduryje pasirodė fermerio sūnus.
,,-Ar tai tavo sūnus?''- paklausė didikas.
,,- Taip, mano.''- atsakė fermeris.
,,- Sudarykime sandėrį.- tarė didikas. Aš paimu tavo sūnų savo globon
ir kartu su savuoju leidžiu į mokslus. Jis gaus išsilavinimą ir niekada nepadarys gėdos savo tėvui.''
Fermerio Flemingo sūnus baigė geriausią tais laikais Londono Šventos Marijos medicinos mokyklą ir tapo žinomas kaip seras Aleksandras Flemingas, atradęs peniciliną.
Po metų, jo mokslų draugas, tas pats iš pelkės išgelbėtas vaikinas susirgo plaučių uždegimu, pneumonija.
Ir kas jam šį kartą išgelbėjo gyvybę? Penicilinas....
Koks buvo didiko vardas? Winstonas Čerčilis.
Liaudies išmintis sako: viskas eina ratu. Viskas grįžta mums atgalios.

Tai draugystės savaitė. Tiesiog atminkim, kad viskas eina ratu ir sugrįžta.
Aš linkiu , kad kas rytą Jus žadintu saulės spinduliukai, žadėdami naują viltį, kad kiekvienas lietus pasibaigtu vaivorykšte, kad Jus suptu tik geri draugai, kad Dievas duotu stiprybės ir palaiminimą.

Sugalvokit norą. Jis tikrai išsipildys...
Juk viskas eina ratu

[AušraD]

Neseniai mane pasiekė Jurgos Ivanauskaitės raštytas laiškas žmonijai. Man taip patiko jos mintys, galvoju -gal patiks jos ir kitiems.

Jurga Ivanauskaitė

"Laiškas žmonijai"

„Mano likimas mėgsta pokštus ir paradoksus.Pokštauti jam ypač patinka gruodžio mėnesį. Pernai, gruodžio 12-ąją,jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: ryte sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją.
Tasyk priėjau prie lango, pro ašarų miglą pažvelgiau į juodą, pasibaisėtinai abejingą dangų ir pagrūmojau ten aukštybėse sėdintiems Nežinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo už atsitiktinumų, sutapimų ir neišvengiamybės virvučių. Pašnabždomis išrėžiau, nors mieliau būčiau išrėkusi: "Šitaip nežaidžiama!" Jokio atsako, žinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikės gyventi. Būtent gyventi, o ne mirti, kad ir ką bylotų rūstus, dievų funkcijas prisiėmusių onkologų konsiliumai. Šiemet gruodis ir vėl pateikė dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikalių mėnesių, jie man tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metų Moterimi.

Visada buvau fanatiška darboholike, nei dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų,kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničnieko nenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanomą geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą.

Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę. Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį.
Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą."Magaryčios" - žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele šlampinsdavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų į laikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį.
Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis - šiaudo. Šiame gyvenime po gyvenimo man teko iš naujo mokytis vaikščioti beveik suparalyžuota koja ir kvėpuoti puse plaučių. Kūdikiškai pliką galvą šildau vaikiškomis kepuraitėmis. Chemoterapija tapo savotiška iniciacija - juk plikai nuskutamos tos, kurios įšventinamos į deivės Nut žynių luomą arba tampa Budistų vienuolėmis, taigi pradeda naują, aukštesnį būties etapą. Niekur nemačiau tiek gražių moterų, kaip kad palatose, kuriose lašinami nuodų sinonimu tapę vaistai. Glotnus it krištolo rutulys pakaušis paryškina kasdienybės aptrintus veido bruožus ir nutraukia rutinos šydą nuo akių - sielos veidrodžių. Nesuprantu, kodėl kai kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis aštraus grožio. Esu įsitikinusi, kad garbingo Metų Moters titulo nusipelnė bet kuri vėžiu serganti mano pakeleivė, sutikta Santariškių klinikų orbitoje. Jos visos su šventu Jeanne'os d'Arc ryžtu grūmėsi už būtį.

Tikiu, kad Regina, it koks maištaujantis angelas metusi iššūkį siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo jai žadėjusiai diagnozei, dabar vaikštinėja savo namų sode prie Čikagos, stebi paukščius, atskrendančius į 31 lesyklėlę ir šeria simpatinguosius mangustus. Regina nė už ką nesutiko mirti, kai, pasak jos pačios, pagaliau sutiko mylintį ir mylimą vyrą, kai po daugybės sunkių, savižudiškų metų pajuto svaigų gyvenimo skonį ir saldumą. Tačiau ne tik didžiosios pergalės vertos apdovanojimų. Visada prisiminsiu ir ponią Rožę, kuri pasiryžo numirti gražiai, taip, kad artimieji jos išėjimą priimtų lyg didžią Pamoką, o kada nors, stojus jų pačių atsisveikinimo valandai, galėtų sušnibždėti kaip šv. Pranciškus: "Mano Sese, Mirtie..."

Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos piliečiai baugščiai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatšaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopščiau slepiama, tarsi būtų gėdinga. Nemažai ligonių gėdijasi net savo ligos - jei susirgai vėžiu, tampi tarsi pažymėtas geltona žvaigžde ir atsiduri sveikųjų pasaulio užribyje. Mūsų visuomenėje dar labai gaji nuomonė, kad sunkus ligonis privalo žinoti savo vietą: palatą, tvankų merdėti pritaikytą kambarėlį ar urvą, į kokį traukiasi dvėsti sužeistas žvėris. Aplinkiniams darosi nejauku, jei vėžiu pažymėtasis drįsta išlįsti į viešumą, sakytum, ant jo kaktos šviestų ryškus it "Coca-Colos" reklama užrašas: "Memento mori." Atmink, kad mirsi.
Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika, šalia vėžininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga būtų užkrečiama. Apie vėžį tebesklando daugybė mitų ir prietarų, jis tebėra apgaubtas baimės ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga, išskyrus AIDS. Iki šiol atkakliai tikima, kad onkologiniai susirgimai nepagydomi. Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimėjimais pagrįsta medicina bejėgė, kad vėžį verčiau gydyti kaip viduramžiais: dėlėmis, šlapimu, musmirių, rūpužių ir korių kandžių trauktinėmis arba burokėlių sulčių klizmomis.

Neseniai sulaukiau laiško, kuriame rašoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikrąjį tikėjimą, nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau "mafijai su baltais chalatais ir skalpeliais". Į tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikėjimas yra tvirtesnis nei kada nors anksčiau, kad kritiniais šių baisių ir gražių metų momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietimą, bet ir jo glėbio stiprybę. Juk net itin skeptiškas onkologas patvirtins, kad, gydant vėžį, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra trečiasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neįvardyti, abejojantieji jam suteikia Absoliuto vardą, na, o tikintieji tą lemiamą jėgą vadina Dievu.
Visiems gerai žinoma pasakėlė, kad onkologinės ligos priežastys neva - karminės, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, nereikėtų kalėjimų, nes visi žmogžudžiai, kankintojai, vagys išmirtų nuo leukemijos ar sarkomos.
Naujajame Testamente nė karto neužsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis žmones baudžia arba taip jiems kerštauja (girdėjau nuomonę, kad man šitaip "atkeršyta" už keliones į Himalajus ir domėjimąsi budizmu). Jėzus Kristus beveik visose evangelijų istorijose gydo ligonius, o labiausiai įkvepiantys jo pamokslai skirti paliegeliams, nelaimėliams, mažutėliams...

Apie ligą, kaip bausmę, labai mėgsta kalbėti visokio plauko ekstrasensai, bioenergetikai, šarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir kontaktuotojai su nežemiškomis civilizacijomis, jie už kosminius pinigus siūlo savo šlykščias "panacėjas" viltį praradusiems ligoniams ir jų artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai žongliruojančius madingais žodelyčiais "čakra", "aura", "prana", "ajurveda", "Tibeto medicina", jau seniai laikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, o kai kuriuos aš įsakyčiau net sušaudyti be teismo. Sako, kad sergantis žmogus tampa piktas. Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visų ką tik čia išvardytų menkystų.

Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos ėdamas žmogus gali gyventi pilnakraujį, turiningą gyvenimą. Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų. Būtis ima švytėti, neretai spinduliuoja ir jos šeimininkas, nors gal tik jis ir dar keli artimieji žino mąstą tos kančios, kuria mokama už šią ypatingą šviesą. Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tįsau lovoje galvodama apie įkapes, bet turiu daugybę darbų, pramogų ir ateities planų. Kita vertus, sergantis – dar nereiškia niekam tikęs. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neįsileisti į savo sielą. Tada stebuklingas galias parodys ir kūnas. Aš pati apstulbstu stebėdama, kaip jis už mane grumiasi, kaip užgydo žaizdas po sunkiausių operacijų, kaip stengiasi, kad, netekusi vienos ar kitos savo fizinės detalės, pamažu prisitaikyčiau vėl gyventi taip, kaip man patinka.
Paradoksalu, bet būtent dabar iš tikrųjų pamilau savo kūną, nors anksčiau turėjau aibę kompleksų, o kartais tiesiog nekenčiau savo atspindžio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nūnai egzistuojančias grožio teorijas turėčiau savo noru pasitraukti į šiukšlyną) tapau pati sau graži. Net pamėgau fotografuotis, kaitalioti įvaizdžius, keisti šukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plaukų) ar kelioms valandoms pasipuošti "haute couture" drabužiais. Šitaip stengiuosi atsidėkoti savo kantriajam, darbščiajam ir vis dar man labai ištikimam kūnui. Jau girdžiu, kaip dvasingieji teisuoliai šaukia, kad mirštant reikia rūpintis savo siela. Tačiau ir kūnas man yra duotas Dievo. Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai - bejėgė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu. Už tai, kad išdrįsau į save įsileisti meilę, esu be galo dėkinga visiems tiems drąsiems žmonėms, kurie nebijojo su manimi, sergančia, būti, man padėjo, mane palaikė, gelbėjo, globojo, guodė, stiprino, linksmino, džiugino, juokino, kurie mano gyvenimą darė ir tebedaro nuostabų. Ačiū, ačiū, ačiū!"
Jurga

[Edita]

Laiškas nuostabus... Lenkiuosi Jurgai...

P.S. Aušra, ar matei Jurgos Ivanauskaitės nuotraukas žurnale "Moteris" ? ( Jei nematei - nors tokios : http://www.moteris.lt/0701/story.php?rubric=tema&review=yes , http://www.moteris.lt/0701/story.php?rubric=zodis&review=no ) Fantastiškos ... Subtilios...
_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas