Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[mama Rita]

Visoms mamoms siunčiu vieną skaitynėlį iš Bruno Ferrero knygos "Ratilai vandenyje"
Ypatinga mama
Ar niekada nepagalvojote, kaip išrenkamos neįgalių vaikų mamos?
Bandau įsivaizduoti Dievą, duodantį nurodymus angelams, besižymintiems pastabas didžiuliame žurnale. Vienam skiria tokį vaiką ir globėją, kitam kitą vaiką ir globėją. Galiausai, rodydamas angelui užrašytą vardą, šypteli:
-Šitai padovanosime neįgalų kūdikį.
Nustebęs angelas pakelia akis:
-Kodėl jai? Ji atrodo tokia laiminga.
-Teisingai,-šypsosi Dievas-Ar galėčiau padovanoti neįgalų vaiką moteriai, kuri nežino, kas yra džiaugsmas? Būtų žiauru.
-Ar jai pakaks kantrybės?-teiraujasi angelas.
-Nenoriu, kd būtų perneyg kantri, nes paskęs sielograužoje ir skausme. Kai įveiks pirmąjį šoką ir nusivylimą, ji sugebės atlikti visa, ko reikia.
-Bet, Viešpatie, man regis, toji moteris nėra giliai tikinti.
Dievas vėl šypteli:
-Nesvarbu. Viskas bus gerai. Ta moteris - tobula. Ir apdovanota pakankamu kiekiu egoizmo.
Angelas lieka be žado:
-Egoizmo? Ar tai dorybė?
Dievas linkteli galva:
-Jei ji nesugebėtu nei minutei atsitraukti nuo savo vaiko, neišgyventų. Taip, tai moteris, kurią palaiminsiu netobulu kūdikiu. Ji apie tai nenutuokia, tačiau jai bus ko pavydėti.
Ji niekada nebus tikra, ar teisingai nugirdo ištartą žodį. Jai niekada neatrodys, kad žengti žingsnį - įprasta ir lengva. Kai vaikas pirmą kartą ištars "mama", ji suvoks, jog tapo stebūklo liudininke. Kai aklam vaikui bandys nupasakoti medį arba saulėlydį, pati regės mano kūriniją kaip retas kitas asmuo.
Jai leisiu aiškiai matyti tai, ką matau aš - nežinojimą, žiaurumą, išankstines nuostatas - ir išmokysiu ją virš viso to pakilti. Ji niekad nesijaus vieniša. Kiekvieną jos gyvenimo dieną, kiekvieną akimirką aš būsiu šalia, nes ji be klaidų atliks mano darbą taip, lyg pati stovėtų man prie šono.
-O kurį šventąjį paskirsim globėju?- klausia angelas, iškėlęs rašale pamirkytą plunksną.
Dievas šypsosi:
-Pakaks ir veidrodžio.


(Erma Bomberk)

Ir jei po kitais pasakojimais yra parašyta po kokią mintį pamastymams, po šiuo - nieko.
O ir ką čia pridursi.
Tad mielosios - dažniau pažvelkim į veidrodį...

[Edita]

[inga]

"Mūsų vaikai yra ne mūsų,
jie dukros ir sūnūs nesibaigiančios gyvenimo tėkmės..
atėję per mus, tačiau ne mūsų,
ir būdami kartu, jie nepriklauso mums...
Galime jiems duoti savo meilę, bet ne protą,
nes jie turi savas mintis.
Galime suteikti prieglobstį jų kūnams, bet ne sieloms,
nes sielos jų gyvena rytdienos namuos-
patekti į juos negalime net savo sapnuose..
Galime bandyti būti panašūs į juos, bet nesistenkime jų padaryti panašiais į save.,
nes neįmanoma gyvenimo pasukt atgal ar pasilikti vakarykštėje dienoje......."

(Kahlilas Gibranas)
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[inga]

"Patylėk
skrendančio paukščio sparnu,
žydinčio medžio žvilgsniu,
mažo vaiko siela,
bėgančia ištirpusiu debesiu
į nutrupėjusio dangaus kraštą.
Ir užmiršk žodžius,
kuriuos pasakei
tylėdamas.
Kai ateis laikas,
sušuk
dūlančio ąžuolo kelmu,
apėmusia piktąja dvasia,
ištekėjusios žvakės vašku,
nubrozdintu vieškelio šonu
ir atsimink skausmą,
kurio niekada
nebuvai pamiršęs."

(Stanislovas Abromavičius)
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[Marina]

Labai grazus eilierasciai!

[inga]

Edita, Marina, dar tebeturiu du iš jūsų Aliukui dovanotų balionų: Marinos delfiną ir Editos zuikį - jie iki šiol laikosi, nei kiek neišsileido. Primena Aliuką... Keista, juk visi kiti jau senų seniausiai išsileido.
Bet labiausiai primena mano darbo kalendorius, nes tai buvo mėgstamiausia Aliuko "knyga".
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[Marina]

Keista pas mane anksciau tokie balionai ilgiau dvieju savaiciu nesilaike.Manau tai reiskia kad Aleksiukas yra ir bus visa laika musu sirdelese su mumis.Zinok kad man visa laika atrodo,kad tai yra sapnas.

[inga]

[Marina]

[inga]

"Jei likimas uždėjo tau ant širdies kryželį "+,
Uždėk tikėjimo brūkšniuką - turėsi žvaigždelę "*".
Jei gyvenimas nubrėžė tau aštrų minusą "-",
Pridėk svajonės spinduliuką - turėsi pliusiuką "+".
Jei piktas angelas suplėšė paskutinę viltį,
Surinki skutelius, iš jų užkurki laužą ir turėsi kur sušilti..."

(Ilona Bumblauskienė)
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[inga]

"AŠ PAŽĮSTU...

Aš pažįstu skausmą...
Iš pradžių jis sukelia siaubą,
Kiek vėliau iki žemės prilenkia,
O po to pasidaro saldu
Ir nurimęs plauki pasroviui.

Aš pažįstu kančią...
Iš pradžių ją slepi atkakliai,
Kiek vėliau lūžta tavo sparnai,
O po to dar be galo ilgai
Atminty ją palaidot bandai.

Aš pažįstu išdavystę...
Iš pradžių ji suokia: "nekalta",
Kiek vėliau ji pridusins tave,
O po to, jei turėsi jėgų, -
Dar bandysi išlikti žmogum.

Aš pažįstu vargą...
Iš pradžių jis gesina viltis,
Kiek vėliau skverbias tau į mintis,
O po to ant tavųjų jausmų šoka tango,
Kau tau taip sunku.

Aš pažįstu baimę...
Iš pradžių dar apmiršta širdis,
Kiek vėliau tu tampi nebylys,
O po to ji šešėlių virve
Surakina ir valdo tave.

Aš pažįstu ir laimę...
Ji ištrykšta jausminga versme,
Tu neri stačia galva į ją,
O kai viskas nurimsta - žinai,
Kad širdy liko jos atspaudai.

Aš pažįstu ir džiaugsmą...
Jis atlėkęs pačiumpa tave,
Op į dangų - ir tu žvaigždėse,
O kai vėl sugrįžti į vėžes,
Tu jį perkeli į svajones.

Aš pažįstu ir sėkmę...
Ją visur lydi du aitvarai,
Tai ji lekia aukštai, tai žemai,
Tai pranyksta ir tu vėl bandai
Ją surasti, kad būtų gerai.

Aš pažįstu ir svajonę...
Ji tau nutupia ant pat širdies,
Suka lizdą ir ruošias perėt,
Bet dažnai tu pritrūksti vilties -
Pats ją išveji ir dar baries.

Aš pažįstu ir drąsą...
Ji sumenkina tavo kliūtis,
Jos dukra - karštaširdė viltis -
Ir jei leidi lydėt joms tave,
Vainikuotas būni pergale...
DRĄSOS."

(Ilona Bumblauskienė)
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[Marina]

Labas Inga!Kas pas tave naujo?Kaip tu laikaisi?
Pasiilgau

[inga]

[inga]

Kaip Jums visiems, angeliukų tėveliams ir giminaičiams, sekasi?
Artėja Kalėdos, tokia miela šeimyninė šventė. Bet šiemet ji mums bus su liūdesio atspalviu: prie stalo sėdėsime jau tik trise... Nors mintyse tebebūsime visi keturi...
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[Mantvydas]

Ingute, mes kaip visuomet, ant balto Kūčių stalo padėsime lėkštelę tiems, kurie jau anapus, nes laikas tik apmalšina skausmą, bet prisiminimai- lieka.Tiesa, jie tolsta tol, kol pamatai, kad pats pamažu pradedi tolti nuo dabarties, kol supranti, kad pasaulyje atsirado daugybė naujų, kitų žmonių, bet nebėra tų, kurie buvo kadaise tokie brangūs.
Kiekvienas mūsų savaip nešiojasi savyje tą savotišką prisiminimų galeriją, kol tampa aišku, kad ir mes patys ne užilgo tapsime tokiu pat prisiminimu.Jei mūsų neguostų Bažnyčios žodžiai apie "šventųjų bendravimą", liūdna ir beviltiška būtų žemėje gyventi.Bet dabar tikime, kad mūsų išsiskyrimas- trumpalaikis, tik -akimirka, lyginant su amžinybe.
Kaip juodojo humoro mėgėja, kartais lyginu amžinybės, susitikimo su Tėvu ir artimaisiais baimę su tautiečių baime grįžti iš Sibiro tremties į Lietuvą.Juokas juokais, bet žinau ne vieną atvejį, kuomet iš Sibiro kviečiami tremtiniai, net suteikus jiems butą lietuvoje, bijojo grįžti Tėvynėn, nes jau buvo pripratę prie tremties.O mes pasaulyje- tarsi pirmųjų tėvų-tremtinių vaikai, dar niekad neregėję savo tikrosios tėvynės, todėl jos bijantys.
Ai, nusipaisčau mažumėlę, bet bandžiau kalbėti iš širdies.Ingute, kur Tu randi tokių nuostabių eilių? Neabejoju, kad ir pati kuri.Stiprus Tu žmogutis..Aš, kuomet buvo laibai sunku, nebenorėjau nieko, net poezijos.Dabar po truputį vėl ją atrandu.