Samanta
- Parašė Virginija Paulavičienė
Iki to nelemto 2005 metų pavasario guvi ketverių metukų mergaitė ir jos tėveliai nieko net neįtarė apie tykančią klastingą ligą. Samanta buvo linksma ir judri, nenustygstanti vietoje, mėgo žaisti su sesyte lauke. Tą pavasarį mama Asta pastebėjo, kad jos mažylė labai išblyškusi, vangoka: geriau jau pagulės ant sofutės priešais televizorių, nei išbėgs su sesute Sandra pažaisti. Jai tai buvo visai nebūdinga. Ypač mamą neramino odos blyškumas. Sunerimę tėveliai nuvežė mergaitę į rajono polikliniką. Buvo atlikti reikalingi tyrimai. Abejonių dėl diagnozės beveik nebuvo – leukemija…
Papildyta
Balandžio pirmą dieną Samantytė su tėveliais peržengė Respublikinės Vilniaus Universitetinės vaikų ligoninės onkohematologijos skyriaus slenkstį. Ilgam… Diagnozė buvo patikslinta ir prasidėjo ilgas bei sunkus gydymas. Balandžio 8 dieną – pirmasis chemoterapijos kursas. Gydymą mergaitė pakėlė labai sunkiai: smarkiai išopėjo gleivinės, mažylė visiškai atsisakė maisto, vėliau prasidėjo kraujavimas iš žarnyno. Gegužės 5 dieną ištiko koma. Samantytė skubiai buvo perkelta į reanimaciją, kur praleido tris ilgas savaites. Truputį pagerėjus būklei, vis dar komos būsenoje, mergaitė grąžinama į skyrių tęsti gydymo. Juk liga nelaukia… Dar du ilgi mėnesiai belaukiant, kol mažylė atmerks akytes. Kartais atrodydavo, jog visai visai ne daug betrūksta – ir Samantytė nubus, atsimerks, nusišypsos… Mamos kalbinama kartais atsakydavo, paimdavo į rankytę sausainuką ir kramtydavo jį, bet akytės likdavo užmerktos.
Niekas negalėjo pasakyti, kiek laiko tokia būsena gali tęstis, ar pagerės, ar pablogės… Žinoma, buvo tikimasi geriausio. Ir Samantytė nubudo. Praėjus dviems mėnesiams po to, kai ją ištiko koma, Samantytė atgijo… Pradžioje atsigavo motorika, bet mergaitė daug ko nepažino, nesiorientavo, kur esanti. Grįžusi namučio pailsėti nepažino sesytės ir namų… Vėliau, maždaug po mėnesio, palengva sugrįžo prisiminimai. Visą tą laiką buvo tęsiamas gydymas chemoterapija. Jau atrodė, kad lieka vis mažiau ir mažiau žingsnelių, kovojant su liga, kad galima lengviau atsikvėpti. Samantytės mama vėl ėmė šypsotis. Bet bėda po vieną nevaikšto. Tą rugpjūčio 9-tos rytą niekas net neįtarė, kokia didžiulė nelaimė tyko jaunos šeimos… Jau porą dienų namuose neveikė vandens siurbliukas šulinyje ir Samantos tėtis nutarė įlipti ir pažiūrėti, kas ten blogo jam nutiko. Įlipo… O iškėlė vėliau jau gelbėtojai. Ne tik jį, bet ir kaimyną, kuris atbėgo padėti. Gydytojai niekuo nebegalėjo pagelbėti. Dujos… Užtroško du jauni stiprūs vyrai, šeimų ramsčiai… Visas šeimos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis: neliko vyro ir tėvelio, neliko vienintelio šeimos maitintojo. (Samantos mamytė Asta turėjo palikti darbą, kad galėtų slaugyti dukrelę ligoninėje). Bet ilgai gedėti nebuvo laiko: vėl laukė ligoninė, tolesnės procedūros. Nusibraukusi ašaras ir sukandusi dantis Asta su dukryte išvyko tęsti gydymo… Dar prisidėjo rūpesčiai dėl pinigų.
Lankė ir kiek galėjo padėjo visi. Truputį vėliau dukrelei buvo skirta neįgalumo pašalpa, pagaliau atėjo ir nedidutės pašalpos dukrelėms, netekusioms maitintojo. Vis šiokia – tokia parama… Gydymo liko visai visai nebedaug. Dar kelios savaitėlės ir viskas bus gerai, bus galima važiuoti namučio. Ir čia – dar viena nelaimė. Į veninį kateterį pateko infekcija, reikėjo jį keisti. Rodos, įprasta, gana dažnai pasitaikanti procedūra, ir labai didelio nerimo nesukėlė… Bet ir čia Samantytę atsivijo nesėkmė: komplikacija, pradurta vena, nukraujavimas į plaučius… Sustojo širdutė. Reanimacijos gydytojai plėšte išplėšė mergytę iš mirties nagų. Vėliau teko kovoti su pasekmėmis, drenuoti plaučiukus, bet tai jau atrodė nebe taip baisu, palyginus su tuo, kad mažylės galėjo ir nelikti… Dabar gi, žiūrint į dideles besišypsančias mergaitės akytes, sunku net suvokti, kiek daug turėjo pakelti tas mažas žmogutis. Ir ji dar turi jėgų juoktis, mėtydama spalvotą balionėlį, krykštauti, klausydama lėlytės juoko… Samatytės gydymas artėja į pabaigą… Tas vienas žingsnelis, pralenkiantis ligą, beveik nužengtas. Sunkumų bus dar daug… Praeis daug laiko, kol mergaitė sustiprės, kol be tėčio likusi šeima susitaikys su skaudžia netektimi, kol vėl palengva atsikurs subyrėjęs kažkada buvęs saugus pasaulėlis. O dabar Samantai, jos mamytei Astai ir sesei Sandrutei reikia mūsų palaikymo, dėmesio ir daug daug meilės…
- 2006-07-12
Seniai ruošiausi pratęsti Samantytės istoriją… Per tą laiką keletą kartų aplankėme mažylę, džiaugėmės matydami, kaip ji paaugo, kokie gražūs ataugę plaukučiai, kaip smagiai ji krykštauja, sulaukusi svečių. Baisioji liga atsitraukė atgal… Samantytė baigė gydymą 2005 metų gruodžio mėn. Mėnesį laiko praleido sanatorijoje Utenoje, lankė procedūras, kurios turėjo padėti palengva atsistatančiai motorikai. Po truputį grįžo atmintis, nors kartais mergyte ir sutrikdavo: staiga pamesdavo orientaciją aplinkoje, išsigąsdavo, kad nebemato mamos, nors ji būdavo greta, tik šalia kitų žmonių…
Ilgalaikė koma nepraėjo be pasekmių. Trumpalaikiai sąmonės sutrikimai darėsi vis ryškesni ir 2006 gegužės 9 dieną buvo diagnozuota epilepsija. Buvo skirti vaistukai, su kuriais Samantytei teks draugauti ilgus metus. Epilepsija sutrukdė Samantytei atvykti ir į taip lauktą susitikimą „Draugų saloje“. Kaip tyčia keletą dienų prieš tai buvo sunkus priepuolis, dėl kurio teko skubiai važiuoti į Vilnių, dvi dienas praleido reanimacijoje. Pakoregavus vaistukų dozę kol kas priepuoliai nesikartoja… Sustiprėjus dukrytės sveikatai Asta galėjo įsidarbinti, nes be maitintojo likusiai šeimai labai reikėjo pinigėlių. Į darbą priėmė šalia gyvenantis ūkininkas. Asta džiaugėsi, kad gali dirbti netoli namų, kad ištikus bėdai per keletą minučių galės atsidurti namuose. Kol mamytė dirba, Samantytę globoja senelė arba sesytė. Jei Samantytė jaučiasi gerai, iki pietų ji lanko mokyklos parengiamąją klasę. Asta šypsodamasi pasakoja, kad mažylė labai išdyko ir bando vadovauti sesei Sandrutei, o kai ši nepasiduoda – pyksta. „Skriaudžia ji mane, skriaudžia“, – pasiguodė ir Sandrutė, o pati meiliai šypsosi, žiūrėdama į mažąją padaužą sesę. O ji linksmai muistosi fotelyje ir pasakoja savo ekspromtu sukurtas istorijas. Šiuo metu Samantytei atliekami masažai rajoninėje poliklinikoje, o vėliau planuojama kelionė į sanatoriją Utenoje, kurios Samantytė labai laukia (labai mėgsta baseinėlį). Greitai Samanta turės vėl tikrintis sveikatėlę, labai tikimės, kad viskas bus gerai.