Praėjo mėnuo nuo Jauniui atliktos T limfocitų surinkimo procedūros ir ankstyvą pirmadienio rytą mūsų mylimas Kapitonas sugrįžo į Oslą. Kelionės išvakarėse berniuko mama rašė:
„Šiąnakt, kai daugelis jūsų šiltai miegos savo lovose, mes su Kapitonu skrisim pasiimti savo paskutinio šanso gyvenimui. Gydytoja buvo, sakė: „Jauniau, skrisi.“ Tikiu, kad skrisim, jei tik nebus kažko fatališko.“
Visą mėnesį Jauniaus laivas buvo blaškomas pačių galingiausių gamtos stichijų. Ir kai jau suaugusieji žiūrėdavo į jį sulaikę kvėpavimą, jis plaukė pirmyn – ryžtingai, pasitelkęs geležinę stiprybę, valią ir, kaip Jauniaus mama sako, „tik jam vienam žinomus gyvenimo planus“.
Nėra tokių žodžių, kuriais galėtume aprašyti sunkiai suvokiamus išgyvenimus, tad šią akimirką tiesiog žemai lenkiamės mūsų mylimam mažam Didžiajam Kapitonui. Mes tikime Tavimi, Jauniau, imk šturvalą ir plaukiam toliau!
Siunčiame šilčiausius padėkos žodžius Povilui (Povilas Rutkauskas) ir vėl begaliniu rūpesčiu ir nuoširdžiu dėmesiu apgaubusiam šeimą Osle.
