Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[Aida]

Net nezinau kaip isreiksti skausma. Beprotiskai gaila mazylio. Tikriausiai belieka melstis, kad kuo maziau skaudetu, linketi kuo daugiau stiprybes teveliams ir mums visiems...ir Tau Edita, zinau kokie brangus tau tie vaikiukai. ...bet pabandykime visi susikibe rankomis ir sirdimis dar nepaleisti vilties.... juk ji mirsta paskutne.....

[Diana]

Negaliu neverkti...Tesuteikia Dievas stiprybes teveliamsIr kuo maziau skausmo Mantukui...

[Svečias]

dieve....kaip neteisinga

[ingrida]

[inga]

Laikykitės visi...
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[Edita]

Buvau pas Mantulį. Kai atėjau sėdėjo ant kėdutės ir žaidė... žinoma su mašinomis - mažais modeliukais. Pasisveikinus šelmiškai nusišypsojo ir paklausė: "Ką atnešei?" Pasakiau, kad be abejo - mašiną. Apžiūrėjęs mašiną linksmai tarė: "O čia fordas" Paklausiau:"Tai gerai ar blogai, kad fordas" Atsakė: "Labai gerai, labai graži mašina.O ką dar atnešei?" Įkišo nosytę į maišelį ir džiugai išsitraukė sulčiukų pakelį. Atsigėręs gurkšnelį pagyrė: "Iš kur tu tokių skanių sulčių gavai" Ir dar kyštelėjo nosytę į maišelį. Pasakiau, kad ten jau tuščia, jis žvilgtelėjo į mane ir paklausė: "O kinderio neatnešei" Tik tada prisiminiau, kad prieš metus Mantuką lepindavau kinderiais. O šį sykį pamiršau Ai ai ai buvo visai ,bet mes draugiškai susitarėme, kad rytoj atnešiu kinderių ir sulčiukų. Sakė lauks. Netrukus pradėjo skaudėti kojytes. Mantukas paprašė, kad mamytė jį pasiguldytų ant kelių ir glostytų jo skaudančias kojytes. Skausmas tai užeidavo, tai praeidavo. Aš niekada nesuvoksiu iš kur mažieji ima tiek stiprybės, tiek ištvermės. Tyliai guli užmerkę akytes, tol kol skausmas tampa nebepakeliamu ir tik tada tyliai ištaria: "Mamyte, man skauda" Kai palūžtu ar imu dejuoti dėl smulkmenų visuomet prisimenu mažuosius kovotojus ir pasidaro gėda...

Ramios...kiek įmanoma... jiems nakties...
_________________
„Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame.“ R. V. Emersonas

[inga]

Kaip skaudu...
_________________
"Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma." G.Cesbronas

[Aida]

Nežinau ar aš čia į tema, bet siunčiu jums trumpą pasakojimą sielai iš vienos knigelės apie STEBUKLĄ

- Ar tiki stebuklais?
-Tikiu.
-Tikrai? Esi matęs bent vieną?
- Stebuklą? Taip.
- Kokį?
- Tave.
- Mane? Aš tau- stebuklas?
- Žinoma.
- Kodėl?
- Tu kvėpuoji. Tavo oda švelni ir šilta. Plaka tavo širdis. Tu gali girdeti. Tu bėgioji. Valgai. Šokinėji. Dainuoji. Mąstai. Juokiesi. Myli. Verki...
- A...Tai todėl?


Ar reikia komentaru? Manau kad ne...........

[Jolanta]

Taip norisi parasyti kelis siltus zodelius,kad nebutu taip...nepakeliamai sunku visiems,bet kai tik atsiverciu si puslapi-kazkoks guzas gerklej,sunkulys ant sirdies,..asaros..ir negaliu..............
Tukstanti kartu klausiu-KODEL?

[Aida]

Esu girdejusi, kad viskas vyksta pagal Dievo plana. Suprasti Dievo sirdies logika sunku visiems. Dievas mums paliko save visa. Bet stebuklu taip ir nedarome. Kodel? Ar per mazai melzdiames, ar per mazai tikime, ar per mazai norime kad musu maziukai pasveiktu? Tai absurdas. Juk kekvienos motinos troskimas isgelbeti savo vaika yra beribis? Tai kur tie stebuklai? Ko dar reikia kad jie ivyktu. Ar is tiesu mes pasidarem tokie mazatikiai? Nezinau kas galetu atsakyti i siuos klausimus. As tik del vieno esu tikra, kad kekvienas zmogus i pasauli ateina su jam skirta misija.

[Svečias]

[Aida]

Ko gero musu mazuleliu ir yra tokia misija: Parodyti kas is tikro yra meile, parodyti buties laikinuma ir ismokti vertinti tai ka turi cia ir dabar. As jau minejau, Kad per Piju mes labai daug ko ismokome, ir daug ka supratome, ir tikiu kad dar daugiau ismoksime. Tik nesuprantu kodel zmogus viso to nemato ir nesuvokia kol nepatiria skausmo? Kodel tik per sitokias kancias ateina tas suvokimas? Kodel per pacius silpniausius, per pacius maziausius, per pacius mums brangiausius zmogiukus yra siunciami tokie isbandymai?

[Diana]

Man ir neateina supratimas,kodel tokia baisi sito suvokimo kaina?..

[Rita]

Kai susirgo mano sūnus,aš tik tada supratau kas gyvenime svarbiausia.Ir šiandien būčiau pati laimingiausia,jai ne ta baisi sūnaus liga.Man tiesiog norėdavosi šaukti:žmonės kokie jūs laimingi(žinoma ko nepalietė ši liga).Aš tik dabar supratau,kad aš nemokėjau gyventi,kiekviena smulkmena virsdavo problema,iš musės padarydavau dramblį.O dabar viskas puiku,visko užtenka,tik vieno trokštu-sveiko vaiko.Ir kai šalia kas nors pradeda" inkšti",kad va kaip man blogai,ar pinigų neužtenka,ar dar kas nors,mane taip įsiūtina,ir pagalvoju- man jūsų bėdos.Sakiau ir sakysiu reikia džiaugtis viskuo ir visada,jai sveiki artimieji,o ypač vaikai.Juk sveikata -didžiausias turtas.
Pamenu sužinojus diagnozę,po savaitės mus paguldė į chirurginį Žilvinui įvesti kateterį.Šalia gulėjo mama su mergyte,jai operavo išvaržą.Ir mama taip verkė,taip verkė,o aš pagalvojau,kad mano Žilvinui geriau dešimt išvaržų išoperuotų...Manau supratote ką norėjau pasakyti.

[Aida]

Sutinku su Jumis, Rita, bet kekvienam savo skausmas skaudziausias. Stiprybes Ausrai, kuo maziau skausmo Mantuliui, ramios nakteles Jiedviems, telaimina Juos Dievas.