Labdaros ir paramos fondo "Rugutė" forumas

[mama Rita]

...
Skuba laikrodis...
Skuba mirtis...
Jau ! Sekundės visai suskaitytos...
... Stipriai, stipriai apkabinu mintyse Poviliuko tėvelius...
Laikas gydo žaizdas? Kiek daug kartų girdėjau šiuos žodžius... Tik jau dabar nežinau, ar tai tiesa... Ko gero - TIK apgydo... Tai būtu tikslesnis išsireiškimas...
Miela Siga,
Kai bus labai, labai sunku, kai norėsis pasikalbėt ar tiesiog pabūt ir patylėti su tokia pat angeliuko mama, aš čia pat Panevėžyje... Galėtume susibėgti...

[Jane]

[Lina (iš toli)]

Kelią angeliukai nubarstė aukso lapais, danguje švietė skaisčiausia saulė, tujoje šalia kapelio sučiulbo paukščiukai, o supiltas Kapitono kapelis virto gėlių pusnimi...

Poviliukas užsimerkęs šypsojosi...


"Visa, ko nenuspalvino Meilė, - nespalvota" - tokią citatą ant atviruko man kartą užrašė Povilas ir Ignas.

Ačiū Jums, Poviliuk, Ignuti, Tėveliai, už pačias gražiausias spalvas, kuriomis nuspalvinote mano širdį...

[Ziuzia]

Tik šiandien prisijungiau prie forumo ir pamačiau, kad Povilas iškeliavo pas mūsų angelus tenai, viršuje... Sigute, stipriai apkabinu jus visus...

[Vietine mergiote Lina]

Poviliuk, Angele,

ilsekis ramybeje...

saugok visus is Dangaus...

Stiprybes artimiesiems...

[Linuxete]

Nuoširdi užuojauta tėveliams
_________________
Vilijos fanė amžinai:)

[Neringa]

Nuosirdi uzuojauta teveliams ir broliui. Stipriai stipriai apkabinu.

[Siga]

„Mano šeima-mama ir tėtis,
Broliukas Ignas, na ir aš...
Gyvename gražiai , laimingai
Ir džiaugiamės nauja diena.
Mamytė sako:
-Būki geras....
Tėtukas sako:
-Būk drąsus...
Na o mažasis mano brolis
Vis tauškia:
-Būk tiktai stiprus.
Ir gera man namuose būti-
Ramybė čia ir šiluma.
Supraskit patys- man geriausia
Ten , kur tėtukas ir mama.“

Rodos, kad taip nesenai vietinės radio stoties eteryje Povilas, kaip kažkokio "a'la" poezijos konkurso laureatas, nedrąsiu balseliu deklamavo. Kartojom ir kartojom prieš tiesioginį eterį, kad tik nepamirštume, kad tik nesuklystume- darželinukas Povilas net skaityt nemokėjo... Tada dar neįtarėm, kad po pusmečio šis eilėraštukas įgaus visai kitą prasmę ir vertę... Paaugo Povilas, išmoko daug kitų , ko gero, gražesnių posmų , bet šie keli mudviejų kūrybos stulpeliai lydėjo visą likusį (nesuvokiamai trumpą )gyvenimą. Ir sunkiomis dienomis ligoninėje, ir linksmomis- pučiant gimtadienio žvakutes. Kartais akcentuodavom , ką tauškia brolis, o kartais „džiaugėmės nauja diena“.
„Ir gera man namuose būti-
Ramybė čia ir šiluma“- kartojo jis , kai nors trumpam paskutiniais mėnesiais sugrįždavom namo. (Prisipažinsiu, žinojau , kad grįžtam į namus trumpam. Ir Jums apie tai rašiau- tik kažkaip „grūdau“ viską tarp eilučių.)
Išėjo Povilas...
Ir niekas nebesirimuoja...
„mano šeima-....“ne, jau niekad niekas pirmuoju asmeniu negalės pasakyti, kaip buvo sumanyta...
„ir gera man namuose būti...“- ne, ne namuose jau nėra gera. Trūksta , trūksta brolio mažiui, ir mylimo sūnelio mums. Trūksta sielos ramybės, širdį veria skausmas...
Bragusis sūneli, prie visko , ką TAU sakiau, ko TAU meldžiau į Paskutinę kelionę įdedu ir šios posmus- ar pameni, kaip ieškojom paprastų, šiltų ir lengvai įsimenamų žodžių? pašnibždėk, pašnibždėk kada nors per sapnus nors vieną citatėlę...

Ačiū visiems už palaikymo ir meilės kupinus užuojautos žodžius, už šiltus apkabinimus palydint Povilą į Amžinybę. ..

Nespėjau atspausdint visų klasiokų laiškų, neteko Jums paskaityti Povilo rašinių (kai kas girdėjo )... Kartais mes nespėjam su laiku, kartais viskas įvyksta per anksti. Kodėl???

[Grevelda]

Miela Siga,

Skaitėmė ir tarp eilučių, tik, lygiai taip pat kaip ir Jūs, nenorėjome susitaikyti su tuo. Kas kart, vis paklausmada "Kaip Povilas?", tikėjausi išgirsti "geriau, taisosi, viskas bus gerai". Iki galo norejosi tiketi, kad bus kitaip. Iki galo ir tikėjau.
Sunku net galvoti apie tai. Vis įlendu i "Atminkime juos". Ten pačioje pradžioje gražūs zodžiai įdėti. Vis "vartau" ir "vartau" juos galvoj:
"/.../ Aš tik išėjau į gretimą kambarį. Aš tebesu Aš, o Tu tebesi Tu. /.../ Negi turėtum išmesti mane iš galvos vien dėl to, kad nerandi akimis?"
Siga, įdėkite Povilo rašinius. Povilas vis tebesa Povilas ir visada bus.

[agweta]

Aplankys,tikrai aplankys Poviliukas jus visus.jis juk niekur neisejo,jis visad bus jumyse.Jis stebi jus is dangaus.jis-maza ryski zvaigzdute sviesiais spinduleliais sviecianti tamsiausia nakti

[julija]

[Audrone]

Siga,
gal jau galime paprasyti keliu eiluciu is Poviliuko rasinuku...Aisku, tai kas galima..taip norisi isgirsti, ka jis galvojo, ka rase...atrodo, kad buvo labai jautrus ir mylintis berniukas...
kaip jus laikotes? apkabinu

[Silmana]

Sigute, jei pritingite ar tiesiog neturite laiko perrašyt, galit nuskenuot tekstą ir atsiųst man, aš su mielu noru tai padarysiu Stiprybės. Apkabinu.
_________________
Nesi atsitiktinis šiame pasaulyje, bet Dievo norėtas ir Jo besąlygiškai mylimas.

[Siga]

Audrone, brangūs rugučiukai, šiemet Lietuvoj labai gražus ruduo... Toks neskubantis, šiltas ir saulėtas. Rodos, pati gamta deda tiek daug pastangų, kad palengvintų susitaikymą su Didžiąja Netektim. Ant Povilo kapelio vis dar tebežydi tos pačios gėlės. Tik baltus chrizantemų žiedus švelniai paglostė nedrąsi (ar netikra) šalna. Baltųjų žiedų krašteliai tapo rausvi. Lepiosios orchidėjos tarsi ištirpo palaistytos rudenio lietučio...
Nurenkam vieną kitą lelijos žiedą. Į baltąją kapelio pusnį (kaip rašė Lina) rudenio vėjas pripustė spalvotų lapų, į kapitono laivą broliukas įsodino lauktuvių atvežtą angeliuką, įsegė nerūpestingą drugelį... Jauku ir ramu prie Povilo kauburėlio. Džiaugiamės, kad kasdien galim ten nuvažiuot (nueit, numint su dviratukais)- kapelis visai šalia namų. Tai va, brangieji, raminu save ir kitus ieškodama, kas guostų ir suteiktų ramybę. Nors trumpam, nors trumpam...Negaliu pasiduoti tam beprotiškam skausmui , kuris drasko širdį ir juodina visas mintis. Jei pasiduosiu- gyvenimas taps bevertis ir beprasmis... Ir mūsų Angelas, tikriausiai , praras ramybę.(Ignas vis klausia: “mamyte, o Poviliukui patinka, kad mes tą ar aną darom... Mamyte, Poviliukas tikriausiai pyktų, jei matytų tave verkiančią“...). Bandau nedrumsti Povilo ramybės savo skausmu.Jo kančia leidžiantis „paskutiniąja gyvenimo trasa“ buvo nepakeliamai sunki .. O be to – šalia mažius, mūsų didysis guodėjas, psichologas ir „patarška“ . Kasdien Povilui prie kapelio „pašnibžda“ savo paslaptis ir naujienas. Juk, iš tiesų, Povilas mūsų nepaliko, jis kažkur tenai- kitam kambary ar toj baltoj gėlių pusnyje...
-----------
Povilo rašinėlius turim PC. Gal ne visus, bet keleta. Perskaičiau juos aną vakarą- jie paprasti . Ne, jie nepaprastai paprasti, šilti ir, svarbiausiai, nuoširdūs. Nebuvo jis literatas, labiau "tiksliukas'- matematikos būrelį lankė, Kengūros olimpiadose dalyvavo. Įkelsiu , įkelsiu į forumą... Ieškau to nuoširdžiausio apie svajones- jo tik juodraštį turiu.Kažkur tarp ligoninės popierių, kuriuos naršyti dar labai nesinori...

[Audrone]

Siga,
Labai dziaugiuosi, kad gamta padeda jums...o mes palauksim, kiek reikes tiek ir palauksim Pauliuko zodzio...
labai gera, kad ir kitus guodziate, padeda susivokti, nors ir paciai draskoma sirdis vaitoja...
Linkiu kuo siltesniu, sausesniu ir sauletu dieneliu, graziu spalvu ir Igniuko meiles...