Ligita

„Aš tokia maža, nors man jau 14 metų – esu saulės spindulėlis, esu mažutė, o man jau tiek lemta patirti. Aš žinau, aš tikiu, kad viskas bus gerai. Nes viskas dar prieš akis. Galbūt taip buvo lemta. Sakoma, kad kiekvienas žmogutis atsineša savo likimą, kiekvienas smūgis ar liga daro mus tvirtesnius.“

Tokiais žodžiais norėčiau pradėti savo dukrytės Ligitos ligos istoriją. Ligitutė gimė antra šeimoje. Be jos dar turime vyresnėlę sesę Gintarę ir jauniausiąją Kamilę. O Ligitutė yra vidurinukė. Ji gimė 1991 metų gruodžio 24 dieną - šventą Kūčių vakarą. Nuo gimimo Ligita augo sveika ir linksma mergaitė. Augdama sirgo tik vaikiškomis ligomis. Užaugusi Ligita sportavo, lankė aerobikos šokius. Tiesiog buvo šauni mergaitė. Tokia yra ir dabar. 2005 metais prieš pat Kalėdas sutino Ligitos dešinė kojytė. Per fizinio lavinimo pamoką ji pargriuvo ir susitrenkė kelią. Atvykusioms į ligoninę padarė rentgeno nuotrauką. Jau paprastoje nuotraukoje kelyje buvo matyti darinys. Skubos tvarka nuvykome į Kauno klinikas. Čia vėl pakartotinai atlikus „RO“ paguldė į chirurgijos skyrių. Aptiktas darinys dešinio šlaunikaulio srityje, kuris buvo išsiplėtęs už kelio sąnario ribų. Atliko biopsiją. Dar prieš Ligitos gimtadienį gavome tyrimų atsakymus: mums nustatyta OSTEOSARKOMA. Ši žinia buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus - skaudus smūgis mums visiems. Reikėjo mergaitei pasakyti skaudžią tiesą: ji serga sunkia ir klastinga liga. O kaip sunku buvo tai padaryti. Bet mūsų Ligitutė yra tvirta, savimi pasitikinti mergaitė. Šalia buvome visi - mamytė, tėvelis, senelė, sesytes – kurie ją labai myli. Norėjome ją paremti kovoje su sunkia liga. Mus paguldė į Kauno klinikų onkohematologijos skyrių. Paskyrė gydymą. Iš pradžių turėjome ištverti 9 stiprios chemoterapijos kursus, kurie turėjo sumažinti naviką, kad būtų galima jį operuoti. Po antrojo chemoterapijos kurso Ligitutei pradėjo slinkti plaukai. O jos kasos buvo tokios storos. Norėdamos jas išsaugoti, turėjome supinti ir nukirpti. Buvo labai baisu, daug ašarėlių, bet mamytė palaikė savo dukrelę. Verkėme kartu. Aiškinau, kad plaukai ataugs, o dabar svarbiausia išsaugoti kojytę. Prieš operaciją Ligitai paskyrė psichologo konsultacijas, bet ji jų atsisakė, sakydama, kad geriausias psichologas yra jos mamytė. Iki operacijos atlaikėme visus chemoterapijos blokus.

Buvo visko. Visomis jėgomis kovojome su klastinga liga. Ir kraujas blogėjo ir infekcijos kankino, bet mes atlaikėme. Visą laiką buvau su savo dukryte Ligitute - palaikiau ją, kad tik jai būtų lengviau, kad tik mažiau kentėtų. Po chemoterapijos prieš operaciją dar kartą atliko magnetinio rezonanso tyrimą, kuris parodė, kad navikas stipriai padidėjęs ir pasiekęs klubo sąnarį. Buvo sušauktas gydytojų konsiliumas po kurio mums buvo pasakyta, kad gali tekti amputuoti kojytę. Pasitarę su dukryte nusprendėme, kad turime sutikti su šiuo konsiliumo sprendimu. Reikėjo gelbėti vaiko gyvybę. Atėjo balandžio 3 diena ir mus išvežė operuoti. Operavo 8 valandas. Laukimas buvo be galo ilgas. Gerai, kad šalia buvo vyras ir draugė, kurie morališkai palaikė. Žodžiais neįmanoma papasakoti, ką teko ištverti. Pagaliau sulaukėme operacijos pabaigos. Labai dėkojame visai gydytojų komandai išsaugojusiai mūsų dukrytės Ligitos gyvybę. Pasisekė išsaugoti ir pačią kojytę. Jos neamputavo, o pašalino visą naviką. Pooperacinių tyrimų rezultatai parodė, kad mūsų augliukas neišplitęs virš klubų ir teigiamai reaguoja į chemoterapiją. Ortopedai - traumatologai užsakė šlaunikaulio ir klubo sanario protezus. Kol jie mus pasieks, turime sustiprinti kojos raumenis. Po operacijos praėjo jau du mėnesiai. Po truputį išmokome atsisėsti lovoje, jau galime judėti naudodamos vežimėlį. Po operacijos jau buvo paskirti du chemoterapijos kursai, po kurių vėl smarkiai nusilpome, bet išsikapstėme. Dėl kraujo infekcijos temperatūra pakilo net iki 43 C. Tačiau mes stiprios. Nugalėjome ir ją. Dar laukia 7 chemoterapijos kursai. Dabar Ligitutė aktyviai sportuoja su kineziterapiaute. Būna ir skausmo, ir ašarų. Reikia būti tvirtoms, nes po 2 savaičių turi atkeliauti protezai. Laukia dar viena sudėtinga operacija, po kurios jau galėsime vaikščioti savomis kojytėmis. O šiuo metu džiaugiamės tuo, kad po 2 mėnesių pertraukos galime išeiti į lauką ir pasidžiaugti pavasario saule.

Labai norėtume padėkoti visiems mus gydžiusiems: personalui, mylimai onkohematologijos skyriaus gydytojai Giedrei Rutkauskienei, Ligitą operavusiam gydytojui Emiliui Čekanauskui ir visiems, iš kurių sulaukėme moralinės paramos.