Liepa

Tiesiog kvapą užgniaužė ir akyse suspindėjo krištolinė ašara perskaičius šias eiles, kurios tiksliai atspindi mūsų begalinę meilę Liepai, todėl jomis ir norėjome pradėti mūsų dukrytės istoriją. Liepa gimė 2006m. gegužės 24 d. Gimė 3350 gr. 52 cm.ūgio, 10 balų pagal APGAR skalę. Iki 9 mėn. augo visiškai sveika dukrytė, nesirgo jokiomis ligomis. 2007 m. kovo mėn. pradžioje Liepa sukarščiavo 38,5 C, tačiau jokių peršalimo požymių nebuvo. Pediatrė manė, kad dygsta dantukai, todėl ir mes nieko blogo neįtarėme. Karščiavo 5 dienas, po to 3 dienų pertrauka, ir, kai po jų vėl ėmė karščiuoti, pediatrė nusprendė padaryti extra kraujo ir šlapimo tyrimus. Keistai pasirodė didelis kraujo nusėdimas, anemija ir šlapimo tyrimas sukėlė įtarimų, todėl skubiai gavome siuntimą į KMUK, nes gydytojai įtarė šlapimo takų infekciją. Tą pačią dieną padarė šlapimo tyrimą, tačiau jis buvo geras, neaiški temperatūros kilmė gydytojus neramino ir jie nusprendė jau kitą dieną padaryti plaučių rentgeną. Gavę atsakymą, tuoj pat paskyrė kompiuterinę tomogramą ir jau vakare turėjome atsakymą: „Už plaučių yra apie 4 cm auglys, kurį reikia kuo skubiau operuoti“.

Ši žinia nebuvo pati baisiausia mūsų ligos kelyje. Mes vis dar naiviai tikėjom, kad auglys bus gerybinis, kad jį išoperuos ir gyvenimas grįš vėl į savo vėžes. Tačiau taip neatsitiko… Jau kitą dieną sulaukėme chirurgo vizito. Jis pranešė, kad dukrytę reikia kuo skubiau operuoti, nes auglys ir yra temperatūros priežastis. Prieš operaciją nusprendėme Liepą pakrikštyti, nors buvome numatę tai padaryti per jos pirmąjį gimtadienį… Liepa karščiavo, buvo prijungtos lašelinės, sesutė net neleido atjungti nors valandėlei, kad galėtume papuošti krikšto suknele… 2007-03-20 dukrytė buvo išoperuota KMUK, operacija truko 3 val., temperatūra nukrito. Jau po poros dienų išleido namo, liepė kantriai laukti biopsijos atsakymo. Išaušo balandžio 1 d., drebančiomis rankomis sėdau pati už vairo ir nuvykau į KMUK tyrimo atsakymo. Jis skambėjo taip – užpakalinio tarpuplaučio blogai diferencijuota neuroblastoma. Vienintelis gydytojos pridurtas sakinys: „Tai labai pikta ir klastinga liga, KMUK ji negydoma, siunčiame į VUVL”. Uždarius gydytojos duris, verkiau nematydama, kur einu. Grįžus namo norėjosi patikėti, kad tai - balandžio 1-osios pokštas...

2007-04-04 atvykome į VUVL, kur buvo atlikti įvairūs tyrimai. Liepai dėl didelio išplitimo kauluose ir kaulų čiulpuose nustatė 4 ligos stadiją. Tai buvo pati skaudžiausia žinia per visą ligos kelią. Galėjome susitaikyti su diagnoze, atrodo - su viskuo, bet ne su tuo, kad tai - paskutinė ligos stadija. Tada radau telefone Editos numerį, kurį buvau įsirašius tik sužinojus diagnozę, dėl viso pikto, jei kada prireiktų. Tuomet ir prireikė… neprisimenu, kaip jį surinkau ir nežinodama, ką pasakyti, verkiau, kaip gyvenime nebuvau verkusi. Žinojau, kad mane gali suprasti tik tas, kas tai jau yra patyręs. Jos ištiesta pagalbos ranka buvo pati tvirčiausia, tik jos dėka tuomet ryžomės susiimti ir kovoti… kovoti tiek, kiek reikės, iki paskutinio kraujo lašo…Per visą gydymo eigą buvo visko - ir pakilimų, ir skaudžių nuopolių, bet nė karto nebuvome vieni… juk nuostabių žmonių pasaulyje tiek daug! 2007-04-04 buvo numatytas chemoterapinis gydymas, 4 chemoterapijos kursai (carboplatin + etopozide). Po jų buvo atlikti kontroliniai tyrimai. Pagrindinis mūsų ligos tyrimas MIBG neparodė teigiamos dinamikos, vadinasi - poveikio nebuvo arba jis buvo per mažas… Tuomet atrodė, kad vėl žemė slysta iš po kojų…

Tačiau vėl tiesėmės, stojome ir žengėme pirmyn. Juk tai - tik kelio pradžia, dar viskas priešakyje… Sužinoję tokius tyrimo rezultatus, nusprendėme pasikonsultuoti su prancūzų gydytojais dėl tolimesnio Liepos gydymo. Nusiuntėme Liepos ligos istoriją. Jie atsiuntė rekomendacijas, kaip jie elgtųsi panašioje situacijoje, t.y., skirtų CADO 2 kursus. Taigi vieną šį chemoterapijos kursą mes jau gavome, už dviejų savaičių bus antras. Tačiau koks bus šios chemoterapijos poveikis? Šis klausimas mus kankina dieną - naktį. Mes manome, kad, jei nepadarysime visko dėl savo Stebukliuko, negalėsime sau atleisti visą gyvenimą, todėl labai stengiamės padaryti VISKĄ, kas nuo mūsų priklauso, kad Liepa pasveiktų! Viliamės rugpjūčio pabaigoje nuvykti į Timone ligoninę Marselyje, Prancūzijoje. Norime, kad šioje ligoninėje būtų atlikti išsamūs kontroliniai tyrimai po 2 chemoterapijos kursų ir prancūzų gydytojai rekomenduotų tolesnį neuroblastomos gydymą. Kad mes galėtume išpildyti jos dar labai mažas svajones, pirmiausia reikia padaryti labai didelį darbą – padėti Liepai pasveikti, įveikti sunkią ligą ir, atvertus naują gyvenimo lapą, nerasti žodžio - vėžys.