Julija Rimkutė

 

Kai anksčiau šukuodavau plaukus, niekada nesusimąstydavau,
kad kada nors galiu jų netekti…
Kai eidavau savais keliais, niekada nepagalvodavau,
kad kada nors nebeturėsiu galimybės jais vaikščioti…
Kai nemylėdavau gyvenimo, niekada nepagalvojau,
kad kada nors dėl jo kovosiu…

 

 

Pirmuosius skausmus pajutau 2008 m. lapkritį. Dar prieš mėnesį buvo atlikta apendicito operacija. Tai buvo pirmas kartas, kai teko gultis į ligoninę. Tada galvojau, kad ir paskutinis...

 

Gerai atsimenu tą dieną, kai pajutau skausmą. Tądien be perstojo lijo, diena buvo apniukusi, o aš, atsiskaičiusi paskutinius kontrolinius, skubėjau namo iš mokyklos. Staiga, pajutau skausmą dešinės kojos blauzdoje. Jis buvo toks, tarsi kur nors būčiau susitrenkus ar nikstelėjus. Skausmas liaudavosi tik naktimis. Kartais apie jį užmiršdavau, nes jis buvo labai neryškus, paviršutiniškas. Bet taip tęsėsi neilgai. Blauzdoje skausmas staiga išnyko ir pajutau be galo keistą maudimą kažkur klube. Pradėjau šlubčioti. Kuo toliau, tuo labiau skausmas mane vargino. Pradėjau nebeužmigti naktimis. Vartojau įvairius tepalus, nuskausminamąsias tabletes, bet niekas nesikeitė.

 

Visi sunerimom, kai vieną gruodžio mėnesio popietę pasituštinau su krauju. Kraujo buvo labai daug, jis neišnyko kelias dienas. Tada išsirašėm siuntimą į Šiaulius. Ten padarė klubo rentgeną, kuriame nieko įtartino nesimatė, daugiau priežaščių dėl kojos skausmų neieškojo. Taip pat atliko žarnų kolonoskopiją, kurioje irgi nieko įtartino nepamatė. Bėgo dienos, artėjo šventės, o kojos skausmas su dienom stiprėjo. Pajutau, kad aptirpo dešinės kojos pirmas pirštas. Kuo toliau, tuo darėsi sunkiau. Dingo apetitas, sulėtėjo reakcija, pasidariau labai mieguista, pradėjau labai šlubuoti – atrodė, jog ateis laikas, kai išvis nebepaeisiu. Tada ir baigėsi mūsų kantrybė. Pradėjome vaikščioti pas specialistus, kurių teko laukti mėnesiais. Sausį pagaliau sulaukėme ortopedo, kuris nieko tikslaus nepasakė, bet davė užuominą, kad čia gali būti kažkas rimčiau... Nieko nelaukę, išsirašėm siuntimą tiesiai į Santariškes diagnozei nustatyti.

 

Taigi, sausio 26 d. naktį praleidau VUVL pediatrijos skyriuje. Prisimenu, buvo baisu ir liūdna. Skyrius buvo labai apleistas ir aš likau viena. Bet laukti reikėjo neilgai. Sausio 28 dieną man atliko pilvo echoskopiją ir dešinės pusės mažajame dubenyje pastebėjo kažką neaiškaus. Atsimenu, tada galvojau, kodėl man daro pilvo echoskopiją, juk man skauda koją? Tad buvau beveik garantuota, kad kažkas yra kojoje. Ir kitą dieną aš persikėliau į kitą pastatą, urologijos skyrių. Na, ten buvo šiek tiek tvarkingiau, nei pediatrijos skyriuje. Ten man atliko kompiuterinį tomografą, kuris parodė 15 cm darinį mažajame dubenyje. Chirurgas man nieko nesakė. Jis viską aptarė su mama. Ir išvis, prie manęs labai vengdavo apie tai kalbėti, kas mane labai nervino. Kai mama kalbėjosi su chirurgu, nujaučiau kažką negero. Ji įėjo liūdna, o akyse kaupėsi ašaros. Nereikėjo net nieko sakyti, jau ir taip buvo viskas aišku. Bežiūrint į ją tokią, pati nebesugebėjau susivaldyti, tad kartu tyliai išsiverkėm...

 

Vasario 2 dieną buvo numatyta biopsija. Reikėjo laukti kelias dienas, o per jas su manimi buvo tėtis. Nenutuokėme, kas mūsų laukia ateityje. Bet žinojau, kad, nors ir kaip bebūtų, aš kovosiu ir nepasiduosiu. Laikas ėjo labai lėtai ir norėjosi, kad kuo greičiau pradėtų procedūrą. Kai ši minutė atėjo, apsidžiaugiau. Mane nuvežė į operacinę ir ten užmigau...

 

Kai prabudau, buvau labai nusilpusi, pykino, o iš manęs ėjo du drenai ir šlapimo kateteris. Paskui sužinojau, kad biopsija paimta, bet ją beimant chirurgai prapjovė šlapimtakį, nes auglys buvo sukėlęs visus pilvo organus į viršų, o šlapimtakis buvo atsidūręs ties bamba. Tada ir prasidėjo pačios baisiausios dienos gyvenime. Visas tas vasaris buvo praleistas chirurginiame skyriuje ir beveik neišėjau iš reanimacijos. Vasario pabaigoje pagaliau gavome biopsijos atsakymą: III stadijos labai aukšto piktybiškumo rabdomiosarkoma. Aš per daug nenusiminiau, vėlgi sakiau, kad kovosiu iš paskutiniųjų, bet man buvo be galo gaila tėvų. Jiems buvo smūgis. Žinojau, kaip jiems sunku, bet jie stengėsi to neparodyti.

 

Tik kovo mėnesį mane, visą nusilpusią, perkėlė į onkohematologijos skyrių, nes jau nebebuvo galima ilgiau delsti – liga plito ir buvo būtina chemoterapija. Buvo visko: ir reanimacija, ir vėmimai, skausmai... Staigiai krito svoris. Visi tie mėnesiai lyg per sapną. Dabar esu praėjusi jau 10 chemoterapijos kursų ir pradėjus antrinį gydymą. Taip iki šiol kovojam, nepasiduodam ir tikimės laimėti šią „kovą“ :-)