Deividas

Labas visiems. Net nežinau, nuo ko pradėti rašyti, bet pasistengsiu. Deividukas yra ketvirtas mano vaikas. Jis yra jauniausias šeimoje. Pirmosios trys - dukrytės. Aš juos visus labai myliu. Deividukas gimė neišnešiotas. Nors svoris buvo 2300 gr., o ūgis - 48 cm., bet man buvo neramu. Jis kažkaip keistai kvėpavo. Man jo net neparodė - nemačiau jo apie 10 dienų. Gydytojai vis ramino, kad viskas bus gerai, bet artimi žmonės ir giminės sakė, kad jei išgyvens 10 dienų, tuomet gyvens. Tai buvo pačios sunkiausios mano gyvenimo dienos. Bet Deividukas buvo kovotojas ir mes kabinomės į gyvenimą. Po dešimties nerimo dienų viskas stojo į savo vėžias.

Bet tai buvo tik pradžia. Vaikutis turėjo daug sveikatos problemų. Galėčiau savęs paklausti, kokiomis tik ligomis jis nesirgo: bronchitine astma, alergija, širdies yda ir taip toliau. Mes su vyru išmokom juo rūpintis. Labiausiai neramino jo kairė kojytė. Jos blauzdos kaulas buvo kreivas. Jis buvo lenktas kaip lankas. Deividuką kas 10 dienų iš Anykščių rajono veždavome į Kauną keisti gipso. Prabėgus keliems metams pastebėjau, kad nėra kaulo. Jo pėdutę suko į vidų, o per vidurį kauliuko nebuvo. Per stebuklą atsiradome Vilniuje. Santariškėse Deividukui buvo atlikta operacija: įdėtas donoro kaulas ir dirbtinė sausgyslė. Ištvėrėme ir tai.

Žmogus vis tiki stebuklais. Gal taip ir geriau, kai kažkuo tiki. Po pirmos operacijos jų dar sekė keletas. Nuo 2005 metų sausio mėnesio vaikeliui pradėjo blogėti vienos akytės regėjimas. Kreipėmės į akių gydytoją Anykščiuose. Gavome siuntimą į Vilnių. Čia nustatė tą pačią diagnozę, kaip ir Anykščių gydytojas. Padėti nieko negalėjo. Visi manė, kad tai nulemta genetiškai. Sergame genetikos liga. Ji labai reta ir vaistų nuo jos nėra išrasta. Tačiau toks atsakymas man buvo nepriimtinas.

Vėl su Deividuku nuvykome į Santariškes. Tuomet galvytėje aptiko auglį. Tai buvo baisu ir skaudu. Iš Santariškių ligoninės jį paguldė tyrimams. Paskyrė atlikti magnetinio rezonanso tyrimą, kuris turėjo patvirtinti, ar tikrai turime auglį. Taip ir buvo. Atsidūrėme Kauno akademinių klinikų neurochirurgijos skyriuje. Po galvytės biopsijos spalio pabaigoje mus paguldė į vaikų onkologijos skyrių. Tai skamba baisiai, bet yra taip, kaip yra. Šiuo metu ten ir gydomės. Lašina chemiją. Tikime, kad viskas bus gerai.