Vainoras

Gyvenimas - tai formulė: pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Mūsų šeima visada galvojo, kad tai tik įprasti metų laikai. Deja, atsitiko taip, kad mes per vieną mėnesį ar netgi vieną savaitę galime patirti pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą. Kiekviename gyvenimo tarpsnyje turi būti truputis lietingo oro, bet mūsų gyvenime jo pasidarė labai daug - verkia ne tik gamta, verkia ir mūsų šeima nuo mus ištikusio šoko dėl to, ką išgirdome vasario mėnesį. Išgirdome žodį ONKOLOGIJA. Onkologija, atėjusi į mūsų vienintelio sūnaus gyvenimą. Tai buvo lyg ledų kruša, palikusi neapsakomą skausmą.

  Tačiau gyvenimas per trumpas, tad negalėjome leisti, kad visą laiką skaudėtų. Mes nusprendėm kopti į patį aukščiausią ir stačiausią gyvenimo kalną. Mes kopiame, slystame ir vėl kopiame, ir vėl slystame, bet jau pusiaukelė pasiekta ir tikrai matome kalno viršūnę. Ji netoli... Niekas nežino, kad gyvenimas – tai kalnas, į kurį kopi ilgai ilgai, o nusileidi labai greitai. Žmogus neturėtų skųstis dėl laiko - iš to nieko neišeis. Jei atrodo, kad laikas toks, kai viskas yra blogai, tam ir yra žmogus, kad tai pakeistų. Tikrai greitai atsirado nuoširdžiai norinčių mums padėti žmonių. Žmonių iš didžiosios raidės. Pirmiausia mus palaikė artimieji ir bendradarbiai, tuomet, kai tik grįžome po chemoterapijos mums pranešė, kad mus nori aplankyti labdaros ir paramos organizacija „Išgirsk mane". Moralinę ir materialinę paramą pasiūlė labdaros ir paramos fondas „Rugutė".

Kai aplankė šios organizacijos atstovai mes pajutome jų jaudulį ir sielvartą, nors jie atnešė mūsų šeimai džiaugsmą ir sūnui gerą nuotaiką. Kai telefonu išgirdome labai nuoširdų ir vilties suteikiantį ponios Editos balsą, mes viską mintimis ir žodžiais sudėlioję į savo vietas pajutome, kad mums labai gera, jog mes nesame vieni, kad su mumis yra labai daug žmonių. Mes šiuo jausmu tiesiog „pasikrovėme" kaip saulės laikrodžiai, pajutome būtinybę laimėti kovą už GYVENIMĄ. Visų Jūsų, kurie mus palaikėte ir morališkai, ir materialiai, dėka, mes buvome išvykę į Marselio miestą Prancūzijoje, kur mus konsultavo profesionalūs medikai ir atliko tyrimus. Ta diena, kai gavome prancūzų atsakymus, jog mūsų sūnaus kaulų čiulpai yra „švarūs“ ir mes galime pradėti kitą gydymo etapą, buvo laimingiausia šių metų diena. Dėkojame Jums visiems, kurie įžiebėte mūsų širdyse viltį, tikėjimą ir begalinį siekį kovoti su liga.

Dėkojame visiems, kurie kovoja kartu su mumis, visų mūsų dėka po kelių dienų sūnus galės švęsti savo šeštajį gimtadienį. Nuoširdžiai dėkojame visiems tiesiantiems paramos, nuoširdumo, gėrio, meilės kupinas rankas. Jis keliavo... Užtruko tiek daug laiko, kad vėl grįžo į kelionės pradžią, ten, kur pradėjo. Jis keliavo ilgai, tūkstantį mylių keliavo. Jis visados norėjo sužinoti, kur tas kelias veda. Žaisdavo, skaitydavo kaip ir visi vaikai, tik kartais pakeldavo akis ir žiūrėdavo į tolį. Tuomet žmonės jo vis klausdavo: „Ko vis ten žiūri?“. „Aš noriu žinoti, kur tas kelias veda“, jis atsakydavo. Kai kovoji su šia sunkia onkologine liga, tikrai negali žinoti, kur link tas kelias veda. Tik be galo džiugu, kad tiek daug žmonių yra kartu su mumis. Mes Jus visus nešiojame savo širdyse. Ačiū labdaros paramos organizacijai, labdaros ir paramos fondui „Rugutė", kad jie yra su mumis. Mums Jūsų labai reikia.

Vainoro ligos eiga:

 Daugiau apie Vainorą galima skaityti - Forume