Renius

1999 metai. Kai pirmą kartą išgirdau žodį „leukemija”, gydytojos paklausiau: „O kas tai yra?” Niekada nebuvau jo girdėjusi. Buvau jaunute 24-ių metų mamytė, o Reniukui tebuvo 3 metukai. Supratau - tai labai baisu, bet dar nežinojau, kas mūsų laukia.

Atvežėm į ligoninę kunigą, kad Reniuką pakrikštytų. Jis pasakė: „O kam gydyti, vis tiek mirs. Bet gerai, kad krikštijat, nes nelaidotume kapinėse.” Tie žodžiai man ilgai skambėjo galvoje, bet tada aš sau pasakiau: „Mano Renius gyvens, mes nugalėsim ligą“. Vilnius. Santariškės. Aš savo gyvenime dar nebuvau mačiusi lašelinių, perpilamo kraujo. Pirmi lašai... Dar nežinojau, kiek dienų ir naktų skaičiuosim tuos lašus. Kiekvienas rytas prasidėdavo malda. Aš ja gyvenau. Tuomet dar nebuvo taikoma narkozė. Ir kaulų čiulpus tirdavo ir vaistus į stuburą leisdavo be jos. Mano mažylis... Buvo laikotarpis, kai nevaikščiojo. Ant rankų nešiojau, maitinau. Aš jam sakiau: „Sūneli, aš būsiu tavo rankytės ir kojytės." Visą laiką vienoj iš rankyčių buvo kateteris. 

Draugavom ligoninėj 3 jaunos mamytės ir mūsų vaikučiai: mano Renius, penkerių metukų Audronė ir trejų Jurgita. Palaikėm viena kitą ir slaugėm vaikus. Tikėjom, kad praeisim ilgą, vos ne metų gydymą ir vaikai pasveiks. Bet liga buvo baisi: mirė Jurgita, šalia savo mamos užmigus pietų miego. O vėliau Audronės mama susapnavo mirusią Jurgitą, įeinančią pas ją į palatą: - Tavęs čia nėra, Jurgitute, tavęs negali būti,- savo sapną pasakojo mama - Teta, ne pas jus aš atėjau, o pas Audronę. Po savaitės mirė Audronė, nors gydymas jau buvo baigtas ir ji su mama laukė, kada pagerėjus kraujui galės važiuoti namo... Renius nežino, kur išėjo jo draugės. Dievas mus saugojo... Mes baigėm gydymą. Spindulinė terapija į galvą. Dar du metus gėrėm vaistus namie. Kraujas buvo geras. Gydymą nutraukė. 

Bėgo metai ramybės. Deja. Atėjo 2003 metai. Recidyvas. Liga pasikartojo sėklidėse. Atsimenu, kaip gydytoja pranešė man diagnozę. Manęs neliko pasaulyje. Pirma mintis buvo: užkaskit mane dabar ir užmindykit žemę. Dar kartą neištversiu, nepakelsiu skausmo, kurį jauti už savo vaiką, to beviltiškumo, kai NIEKUO negali jam padėti. Sako, kad per naktį negalima pražilti. Galima. Renius tuomet buvo septynerių. Jau viską suprato. Sugebėjom atsitiesti, susikurti iš naujo viltį ir vėl pradėti viską nuo pradžių. Septyni mėnesiai gydymo. Didelės dozės chemijos. Burna išopėdavo, miegant iš burnos bėgdavo kraujas. Iš nosies – baisūs kraujavimai. Nosytę užtamponuodavo savaitei. Pabandykite užsispausti nosį ir nuryti seiles. Renius taip išbūdavo savaitę, kai laša chemija, nuolat kyla temperatūra. Kai iš įtampos imdavo gailiai verkti ir prasidėdavo traukuliai, į veną suleisdavo raminamųjų. Net nepakeldavo galvos. Mano sūnelio šešėliukas gulėjo toks mažas...rudom akytėm... Jis perėjo viską. Jis labai norėjo gyventi. Dar metai vaistų namie.

Gydymas baigtas. Nugalėjom. Ėmiau ignoruoti ligą. Jos pavadinimas nebuvo vartojamas, vengiau televizijos laidų, pokalbių su kitom tokio likimo mamom. Aš išbraukiau ligą iš mūsų gyvenimo. 2005 metai. Kai vėl pranešė apie pasikartojusią ligą, Reniui buvo beveik dešimt. Dabar mama neturi teisės verkti. Jos akis visą laiką stebi vaikas. Tu turi būti stipri. O širdis plyšta! Daužai kumščiu sieną ir verki. Tai sielos klyksmas.  Vėl viskas iš pradžių. Trečią kartą. Kaip dar kartą atsitiest, kaip vėl rast viltį, juk žinau, ką chemija daro su žmogumi. Jautiesi kaip surištas, įkalintas, norisi verkti, rėkti, ištrūkti, tu nori tik GYVENTI, bet tau neleidžia, tu nevaldai nieko! Ir gyvenimas sustoja... Rodos, esi ne iš šio pasaulio. Aplink verda gyvenimas, o tu, rodos, eini šalia ir lyg viską stebi iš šalies... Praėjom spindulinį gydymą. Du kursus chemoterapijos. Dar tik pradžia... Dar ilgas kelias... Stipresnio dvasiškai už Renių žmogaus nesu sutikusi. Jo stiprybė suteikia jėgų ir man. Labai sunku buvo jam pranešti, kad liga vėl sugrįžo. Jo akyse sublizgėjo ašaros, bet jis tvirtai suspaudė kumščius ir pasakė: - Nebijok, mama, aš praeisiu gydymą. Jis labai nori gyventi. Dieve, išgelbėk jį...