Pijus

Pijus Rabačiauskas gimė 2001 08 30. Sveikas ir judrus berniukas, tik gal kartais naktimis buvo neramus, dažniau kėlėsi valgyti, bet tai nesukėlė jokio įtarimo. Maitinau pati iki 9 mėnesio. Buvo šilta ankstyvo pavasario diena. Visą popietę vaikštinėjom lauke. Kai grįžom namo, Pijus niekieno neprašomas atsigulė į lovą. Pasirodė keista, nes berniukas visuomet buvo labai aktyvus. Buvo tik 7 valanda vakaro, todėl miegoti buvo per anksti. Pagalvojau, kad pavargo lauke. Netrukus Pijus pradėjo skųstis galvos skausmu. Man tai nepatiko, nes iki tol nebuvo nutikę nieko panašaus. Po kelių minučių berniukas pradėjo vemti, tapo mieguistas. Iš karto iškviečiau greitąją. Atvažiavusi pradėjo klausinėti, ar vaikas nesusitrenkė gavos. Atsakiau kad ne, juk būčiau pastebėjusi, be to, tokiu atveju Pijus būtų verkęs. Visgi, mus nuvežė į traumatologijos skyrių, kur diagnozavo smegenų sukrėtimą. Tai padarė net nepaklausę manęs, ar Pijus neužsigavo. Net atliko kaukolės kaulų rentgenogramą (juokinga, nes nejaugi vaikas nebūtų pajutęs smūgio, nuo kurio būtų galėjusi skilti kaukolė). Taigi, mus palaikė 3 dienas ligoninėje dėl tariamo smegenų sukrėtimo, kur prigirdė šlapimą varančių vaistų ir paleido namo. Negalavimai praėjo ir Pijus vėl jautėsi gerai. Nusprendėme, kad laikas eiti į darželį. Praėjome gydytojų komisiją (dėl pažymos darželiui); visi patvirtino, kad vaikas sveikas ir darželį lankyti gali. Jį lankėm jau savaitę, kai naktį prasidėjo galvos skausmas ir vėmimas. Vėl iškviečiau greitąją, kuri atvažiavusi sugirdė mano vaikui visą tavegilio tabletę (tik vėliau sužinojau, kad vaikams galima duoti tik jos ketvirtį), kad ramiai miegotų, ir patarė ryte kreiptis į savo polikliniką. Apylinkės gydytoja iš karto davė siuntimą į ligoninę atlikti kompiuterinę tomogramą. Su vis dar miegančiu nuo tavegilio vaiku išvažiavome į Santariškes, kur dar pusdienį mus tampė iš skyriaus į skyrių nežinodami, kur guldyti vaiką reikiamam tyrimui atlikti. Pagaliau paguldė į vaikų neurologijos skyrių, kur kitos dienos ryte po atliktos kompiuterinės tomogramos sužinojome siaubingą atsakymą: „Jūsų vaiko galvytėje 5 x 5 cm tumoras. Reikia kuo skubiau operuoti". Dar tą pačią dieną mus pervežė į KMUK vaikų neurochirurgijos skyrių.

Ten atvažiavus pradėjo busti ir Pijus, išmiegojęs pusantros paros nuo gautos tavegilio dozes. Pasijutęs geriau vėl pradėjo lakstyti. Atėję konsultuoti neurochirurgai stebėjosi, kad tai tas pats vaikas, kurio galvytėje toks didelis auglys. Sprendžiant iš nuotraukų jis turėjo būti paralyžuotas. Kas žino, kaip būtų buvę, jei ir toliau būtų gydę smegenų sukrėtimą. Deja, padėtis buvo tokia ir po savaites Pijaus laukė sudėtinga operacija. Visą savaitę Pijų ruošė operacijai: leido hormonus, kurie mažino smegenų jautrumą prisilietimams operacijos metu. Man ta laukimo savaitė buvo pats didžiausias košmaras. Ne viską ir prisimenu. 2004-05-04 Pijui buvo atlikta pirmoji operacija. Ji buvo sudėtinga, nes prasidėjo kraujavimas iš auglio į smegenis, berniukas neteko daug kraujo. Penkias valandas trukusią operaciją teko nutraukti nebaigus šalinti auglio, nes dėl nukraujavimo grėsė pavojus gyvybei. Praėjus dviems savaitėms po operacijos sužinojome diagnozę: kraujagyslinio rezginio kar-cinoma. Lietuvoje yra buvę vos keli tokie atvejai. Taip ir prasidėjo mūsų maratonas po ligonines. Po operacijos buvo paskirta chemoterapija, po to vėl operacija, vėl chemoterapija, ir vėl operacija. Iš viso Pijuj buvo atliktos 3 auglio šalinimo operacijos ir 3 likvoro (smegenų skysčio) cirkuliacijos grąžinimo operacijos. Skystis pradėjo kauptis vienoje vietoje, nes auglys užkimšo smegenų kanalus, ir prasidėjo baisūs skausmai. Gydytojai teigė, kad efektyviausias būtų spindulinis gydymas, tačiau jis taikomas tik nuo trijų metų amžiaus, o Pijuj trūko vos 2 mėnesių iki trijų metų. Praėjusį rudenį, praėjus šešiems chemoterapijos kursams, jau manėme, kad viskas bus gerai. Tyrimai buvo geri, auglio nebesimatė. Gal po trijų mėnesių buvimo namie prieš Kalėdas berniukui pablogėjo. Vėl skausmai, vėl tyrimai ir vėl pradėjo kauptis skystis. Šiaip ne taip iškentėm šventes namuose ir po Naujųjų grįžom į ligoninę operuotis. Patikėjome, kad tai jau paskutinė operacija, nes operacijos metu rastą kelių milimetrų augliuką sudegino ir grąžino likvoro cirkuliaciją. Atrodė, kad ligą nugalėjome. Po operacijos namie išbuvome vos du mėnesius, kai vėl prasidėjo skausmai. Tyrimai parodė, kad auglys progresuoja ir vėl kaupiasi skystis. Šį kartą auglio neoperavo, tik įstatė į galvytę tokį vamzduką, per kurį kas antrą dieną traukdavo skystį, kad neskaudėtų galvytė. Po to buvo paskirtas spindulinis gydymas, nes Pijui jau sukako 3 metai.

Deja, po spindulinio gydymo auglys padidėjo ir dar išplito į kitas smegenų dalis. Gydytojai negalėjo pasiūlyti jokio kito gydymo, išskyrus chemoterapiją arba vaistus, leidžiamus tiesiai į galvą. Tokiam drastiškam gydymui mes nesiryžom, nes gydytojai perspėjo apie galimas sunkias komplikacijos, įskaitant komą, o tokio gydymo rezultatas neaiškus. Todėl nusprendėm pasirinkti dar vieną chemoterapijos ciklą. Tačiau po dviejų kursų Pijus pradėjo labai silpti, pablogėjo kraujo rodikliai, vaikas atrodė kaip šešėlis. Pijaus tėtis pasiūlė atsisakyti chemijos, nes ji auglio vis tiek nesunaikins, gal tik kiek sumažins, o ją užbaigus auglys ir toliau augs (Pijaus tėtis medikas, tik ne tos srities, tačiau truputį išmano ir apie tuos dalykus). Greičiau jau Pijų būtumėm praradę dėl chemoterapijos sukeltų komplikacijų nei dėl paties auglio, todėl nusprendėm vaiko nebekankinti ir parsivežti namo. Taigi, dabar mes namie. Pijus atsigavo, sustiprėjo. Neseniai daryti tyrimai parodė, kad auglys iki šiol nepadidėjo. Pijus labai aktyvus. Pradėjom lankyti šeštadieninę mokyklėlę „Strazdanėlės", nes labai nori bendrauti su vaikais. Dabar savo iniciatyva Pijui leidžiame iš Maskvos atvežtą imunoglobuliną. Neaišku, ar jis padės, nes tai eksperimentiniai vaistai. Ir tikrai, bijau net džiaugtis, bet Pijus dabar jaučiasi gerai. Nesenai atšventėm Pijaus 4-ąjį gimtadienį. Gavo dovanų dviratį, tai gražu žiūrėt, kaip jį mina. Kaip visiškai sveikas. Kai matai tokį vaiko džiaugsmą, net pamiršti visas jo ligas. Deja, taip nėra. Pijaus galvytėje yra auglys ir ne vienas ir nežinia, kada vėl gali pradėti augti ir kokios gali būti to pasekmės. Lietuvos medikai kol kas nieko gero nesiūlo, nebent dar ryžtųsi operacijai, kuri turbūt ne ką pagelbėtų. Šiuo metu ieškome kontaktų užsienyje. Jau susisiekta su Teksaso vaikų ligonine, turime dar keletą JAV ligoninių, kurios galbūt galėtų mums padėti, adresų. Viena gydytoja minėjo, kad Izraelyje yra labai geri neurochirurgai. Jeigu kas turite informacijos, prašau praneškite. Prašysime JAV lietuvių bendruomenės „Lietuvos vaikų viltis“ pagalbos, nes pinigų gydymui patys nesurinksim. Gal Jūs galėtumėte kaip nors padėti, t.y. patarti į ką kreiptis, kur ieškoti paramos, ar suteikt kitokią pagalbą. Džiaugtumės gavę bet kokią informaciją. Iš anksto ačiū. Linkiu visoms šeimoms, kurių vaikučiai serga, stiprybės, vilties. Niekada nenustokit tikėję ir nelaidokit savo vaikučių ankščiau laiko. Linkiu visko to, ko ir pačiai labiausiai reikia, nes visi mes esame pažeidžiami. Tik neprarasdami tikėjimo ir laikydamiesi kartu, mes galim toliau kovoti.