Nika

  Angeliukui „Pusik“

Prisimenu šaltą vasario naktį, kai mama man pasakė, jog jau laikas susipažinti su sesute. Tada ji šiltai apsirengė ir išvyko į gimdymo namus. Tą dieną man nepavyko susipažinti su savo mažuoju angeliuku, bet tai vis tiek buvo laimingiausia diena gyvenime. Išsipildė gražiausia mano svajonė. Žinojau, jog turiu lėlyte - sesutę, kurią auginsiu, kuria rūpinsiuosi, su kuria žaisiu ir be galo mylėsiu. Viskas pamažu virto realybe... Kiekvieną naktį būdavau kartu su sese: laiminga stebėjau jos saldų miegą, nuramindavau, jei sapnuodavo košmarą, ir smarkiai apsikabindavau, kad tik ji nepasijaustų vieniša dideliame sapnų pasauly... Prieš miegą aš melsdavausi, o ji vis klausinėdavo, ką aš veikiu, kodėl tai darau. Sesutė kartais net pykdavo, nes nesuprato, kodėl aš su ja nešneku... Po begalės aiškinimų, ji ir pati pradėjo melstis. Kai Nika buvo mažytė, vieną vakarą ji man atskleidė, kad meldžiasi Dievuliui ne šiaip sau. Sesė prašė Dievo, kad aš gerai parašyčiau kontrolinį darbą. Aš tik nusišypsojau ir padėkojau... Nikutė vis labiau pradėjo tikėti Dievu ir dažnai prašė jo malonės.

Nika visada prašydavo, kad su ja eičiau gulti būtent aš. Juk vyresnė sesė turėjo daugiausiai laisvo laiko ir mėgdavo dainuoti, glostyti švelnius Nikos plaukelius... Ji džiaugėsi, kai švelniai liesdavau jos galvutę, ausytes... ir vis dar prisimenu tą dainą, kurią aš dainuodavau jai prieš miegą. Tada angeliukas užmerkdavo akytes ir užmigdavo. Mano akyse... O kartas aš per anksti norėdavau išeiti... Tada ji savo rankutėmis mane sulaikydavo ir neleisdavo atsikelti. Pradėdavom dainuoti vėl ir vėl, kol ji nuskrisdavo į gražiąją sapnų šalį. Tai buvo mūsų kasdienybė, taip Nikutė užaugo. Savaitgaliais visus namiškius prikeldavome savo juoku: žaisdavome savo sugalvotus žaidimus, šėlome lovoje, kvailiojome... Jeigu sesutė atsibusdavo anksčiau už mane, tai ji tiesiog susirinkdavo žaislus ir tyliai išeidavo pas močiutę.

Ten ji žaisdavo barbėmis, lego ir paprasčiausiai laukdavo kol aš atsibusiu. Ji visad buvo supratinga ir kantri, o aš ją mylėjau, todėl viską leisdavau. Visai nepykdavau, jei sesė užsilipusi ant mano nugaros „jodinėdavo“ ir man buvo malonu stebėti tą linksmą ir žavią mergaičiukę, kuri skaudžiai timptelėjo mano plaukus. Nors aš buvau septyneriais metais vyresnė, mes visada buvome geriausios draugės: kartu šokinėdavome ant lovos (nors kartais tėtis pykdavo), žaidėm slėpynes, gaudynes, statydavome slėptuves, žaidėm karą ir taip toliau... Galbūt žaisdama ji ir išmoko kaip reikia tapti stipriu kareiviu kare prieš tą nelemtą ligą, kuri išsinešė linksmą, gyvybingą angeliuką...

Nikutė taip jausdavo mano skausmą, kad net verkdavo kartu su manimi. Ji turėjo didelę širdį ir, kad ir kur aš bebūčiau, ji visada buvo šalia. Nikutei aš buvau pavyzdys ir ji mokėsi iš manęs visko... Būdama Vokietijoje, ji net negalėdavo išreikšti savo liūdesio... Aš taip pat. Kai Nikutės niekas nesuprasdavo, ji visad ateidavo pas mane. Nei vienas žmogus pasaulyje geriau nesupras sesers, nei kita nuoširdi, atvira ir mylinti sesutė. ...Nikute, tu mėgdavai, kai aš tave vadindavau „Pusik“... Tikiuosi tai vis dar prisimeni. O aš visad saugosiu tavo atvirukus, piešinius, laiškus iš ligoninės ir, žinoma, gražiausius mūsų prisiminimus. Visada mylėsiu tą mažą angelėlį, kuriam reikėjo tik šilumos, tėvų meilės ir nerūpestingo vaikiško gyvenimo... O ne graudžių, skaudžių skausmo ašarų...

Visada tave sauganti, sesė Julytė