Julius

Juliaus kova ...

Kai pirmą kartą pamačiau Juliuko nuotrauką, į mane žvelgė gilios, protingos ir labai gražios akys - du maži spindintys, patirties sklidini šuliniai. Aš nežinojau, kad vaikai serga tokiomis baisiomis ligomis. Gal žinojau, bet maniau tai yra Kažkur. Mano pažintis su pragaištinga liga prasidėjo nuo Juliuko... Skaičiau, verkiau, vėl skaičiau. Tuomet nepažinojau nei Juliuko, nei Editos. Bet jų istorija įkvėpė mane padaryti viską, ką galiu tokiems vaikams kaip Jis. Taip gimė mintis kurti laidą „Padėkime jiems“. Pirmoji mano laida, kviečianti ištiesti pagalbos ranką artimui, buvo apie Julių. Kai kalbėjausi su Edita, už tvirto ir ryžtingo balso mačiau labai kenčiančią, skaudančią mamos širdį... Interviu pabaigoje jai teištariau „Čia mano telefono numeris, jei kada bus taip sunku, kad norėsis padėjus galvą ant žemės raudoti - paskambinkit man...“. Ji nepaskambino. Paskambinau aš. Nes laidoje Edita užsiminė, kad nespėjo užsienyje uždirbti kompiuteriui, kurio Juliukas taip nori.Greitai atsirado geradarių, kurie tą Juliuko svajonę išpildė, o man teko būti tarpininke. Maniau tai ir yra graži mūsų pažinties pabaiga.

Deja, tai buvo tik pradžia! Po keleto savaičių mane Juliukas pakvietė susitikti! Darbui besibaigiant gavau sms „Esu Vilniuje, norėčiau su Jumis pasimatyti. Juliukas ir Edita“. Jau spurdančia širdim su dukryte lekėm į pasimatymo vietą, kai suskambo telefonas ir Edita pranešė, kad Juliui kyla temperatūra. Bet esą galim juos aplankyti ligoninėj. Valio! Su dukrele nedrąsiai pravėrėm palatos duris, o ten mus draugiškai sutiko Juliukas ir Edita. Po penkių minučių jau atrodė, kad esam pažįstami kone visą gyvenimą. Juliukas asistavo mano Ievai (jie beveik bendraamžiai), virė jai arbatą, vedžiojo už parankės po koridorių ir mirksėjo. Ji, žinoma, netruko įsimylėti. Taip prasėdėjome 5 valandas ir išsiskyrėme pažadais greit vėl susitikti. Artėjo Naujieji ir mes su dukrytėm nutarėm, kad Juliukui ir Editai ligoninėj bus nuobodu, tad nusprendėme juos pasikviesti švęsti kartu. Tokios gražios ir prasmingos šventės nebuvom turėję. Vaikai labai labai gražiai žaidė net iki 2 valandos nakties, o mamytės, kaip dvi kūmos, plepėjo. Peržengėme Naujųjų slenkstį kartu su dideliu tikėjimu, kad Juliukas pasveiks, kad visada būsime kartu, draugausime, žaisime. Esu be galo dėkinga Juliui už patirtį, kurią jis man davė, už jausmus ir išgyvenimus, kuriuos patiriu kaskart galvodama apie šį be galo stiprų, gerą, protingą vaiką. Už spindesį jo giliose akyse... Tikėjimą ir Viltį.

Apie Juliuką rašė Jurgita Ramanauskienė