Dainora

2005-12-22

„Tai, ko slapčiausioje širdies kertelėje bijome, visada atsitinka“
                                                                      (Cesare Pavese „Amatas gyventi“)

Prasidėjo 2002-ųjų vasara. Karšta. Saulėta. Dainora žaidė kieme su seserim, kaimyne, bėgiojo, laipiojo. Ir ... netyčia kaukštelėjo į betoninę tvorą. Atrodė, kad nieko tokio. Nors kitą dieną ranka patino. Išvažiavom pas gydytojus. Padarė biopsiją ir pasiūlė vykti į Kauną, nes reikia operuoti. 2002 m. liepos 25-ąją buvo pati pirmoji rankos operacija. Pavyko. Gauti histologiniai atsakymai rodė, kad nieko blogo. Visi nusiraminom, nors... Vis kirbėdavo galvoje, ar viską padarėm. Apgaulinga ramybė truko iki mokinių žiemos atostogų. Pastebėjom, kad ranka neišsitiesia. Dainora pyko, jei kas nors paliesdavo ranką, pasiskundė, kad keistai skauda. Dar ir tada negalvojom, kad tai rimtos ligos užuomazgos. Su nerimu išvažiavom į Vilnių. Čia, Santariškių klinikose, greit operavo ranką. Prasidėjo laukimas. Tyrimų rezultatai apvertė ir Dainoros, ir visos šeimos gyvenimą. 2003-ųjų pavasarį sutikom onkohematologijos skyriuje: Dainora, įdėjusi į krepšelį ilgus plaukus, dažnai vemdama, didelėm ašarotom akytėm, laukė... 10-ojo gimtadienio. Guosdavo mintis, kad visas košmaras – neilgam.

Išvažiavom gegužės mėnesį, uždarę duris į skausmo kupinas palatas, galvodami, kad greit viską užmiršim kaip blogą sapną. Džiaugėmės vasara, ruošėmės mokykloje nuversti kalnus – juk penktokė. Tik vėl... apgaulinga ramybė. Lapkričio mėnuo pasitiko ne tik rūsčiu vėju, šalčiu, bet ir skausmu rankoje. Šį kartą nerimas užgulė pečius, nors taip norėjosi netikėti niekuo. Vilniuje atlikta dar viena rankos operacija. Vėl pravėrėm onkohematologijos skyriaus duris. Ir vėl baimės, nerimo dienos. Gydytoja paaiškino visą gydymo eigą, informavo apie ligos recidyvo ypatumus. Dainora viską suprato. Ji pasiryžo dar vienam pergalės siekiui. Būdavo minučių, kai, pykdama ant viso pasaulio ir visų, verkdavo, jausdavosi pamiršta ir nuskriausta, tuomet piktybines ląsteles vadindavo „šlykštukais“. Ir regzdavo planus, kaip juos nugalės „chemokaspariukai“. Informacija vaikams, parengta pagal jų supratimo lygį, labai padėjo Dainorai „kariauti“ su liga. Dar vienas gimtadienis buvo sutiktas skyriuje su likimo draugėmis: Domante, Simona, mažąja Simonyte. Ir toliau Dainora skaičiavo dienas, spėliojo, kada pradės eiti į mokyklą. O mes, tėvai, tvirtai tikėjome, kad šitas gydymas bus paskutinis.

Po baigto chemoterapijos kurso visus metus tikrinomės, laikėmės gydytojų nurodymų. 2004-ųjų pabaigoje išsiėmėm ilgalaikį kateterį ir toliau atvažiuodavom pasitikrinti. Sulig kiekvienu sėkmingu tikrinimu visų šeimos narių veidai šviesėjo, vis dažniau pasvajodavom apie atostogas prie jūros, vis drąsiau žvelgdavom ateičiai į akis. Buvo praeitis – operacijos ir chemoterapijos kursai. Sunkūs metai. Bet į ateitį šitų dalykų nenorėjom įsileisti. 2005 m. liepos mėnesį susiruošėme į kelionę. Bet, kad galėtumėm ramiai išvykti, nutarėm – reikia pasitikrinti. Nors Dainora jautėsi puikiai. Liepos 8-ąją liko nuošaly atostogos. Jūroje maudėsi kiti vaikai. Ne Dainora. Vėl griuvo mūsų taip atsargiai statyta it smėlio vilčių pilis... Nuosprendis. Rasti židiniai plaučiuose. Būtina operacija. Diagnozė – fibrosarkoma, II recidyvas. Ar bereikia sakyti, kaip tai išgyveno ir išgyvena Dainora... Pasaulis laikosi ant gerų žmonių pečių. Kai juos suremia, pasidaro lengviau tiems, kuriems reikia pagalbos, paramos, šilto žodžio. O gal... tiesiog pabūti šalia. Suprasti. Viltis. Ją suteikia visi, esantys šalia sergančio vaiko – medikai, panašaus likimo draugai, artimieji. Ir ŽMONĖS neabejingi Mūsų dideliam skausmui, tiems bejėgiams žmogučiams – VAIKAMS, nenusipelniusiems kančių...