Aleksas

Aleksas gimė 2004 m. gegužės 20 d. po cezario pjūvio operacijos ir buvo įvertintas 8 - 9 balais pagal Apgar skalę. Gydytojų nuomone, visiškai sveikas. Aštuonerių mėnesių susirgo vėjaraupiais ir nustojo stovėti. Aš sunerimau, bet vaikų gydytoja pasakė, kad tai greičiausiai vėjaraupių pasekmė. Tačiau dar po dviejų savaičių, besibaigiant vėjaraupiams, Aleksui išplatėjo galva ir jis ėmė panašėti į „ufonautą“. Gydytoja ramino sakydama, kad tai normalu, kad nuo nevalgymo sukrito žandai. Sūnaus galvos apimtis siekė 52 cm, kaip mano pirmojo 2 metų sūnaus, todėl „dūšiai nuraminti“ gavau siuntimą neurologo konsultacijai miesto poliklinikoje. 2005 m. vasario 25 d. konsultacijos metu neurologas diagnozavo hidrocefaliją ir skubiai išsiuntė mus į Kauno universitetines klinikas. Ten mes ir pasilikome ilgius keturis mėnesius. Viskas vyko lyg sulėtintame siaubo filme. 2005 m. vasario 28 d. Aleksas nustojo sėdėti. 2005 m. vasario 29 d. atlikus kompiuterinės tomogra- fijos tyrimą išgirdome apie galvos smegenų kamieno auglį, tikėtina -piktybinį. Auglys ir buvo hidrocefalijos priežastis. Neurochirurgas patarė kūdikį pakrikštyti, nes auglys pavojingoje vietoje, o tai nieko gero nežada. 2005 m. kovo 2 d. klinikose Aleksiuką pakrikštijome. Vakare jis nustojo kalbėti, jam pakilo temperatūra, pradėjo pykinti. Gydytojų konsiliumas nusprendė 2005 m. kovo 4 d paimti auglio gabaliuką biopsijai, bet kovo 3 d. naktį auglys trūko ir kraujas išsiliejo į smegenis... Tą pačią dieną Aleksą operavo: padarė galvos smegenų drenažą, t.y. išvedė iš galvos vamzdelį į maišelį, per kurį turėjo tekėti smegenų skysčio perteklius tol, kol jos visiškai išsivalys. Taip Aleksas nejudinamas (net nebuvo galima jį paimti ant rankų) išgulėjo daugiau kaip mėnesį. Iš pradžių gailiai prašydavo: „Mama, imk!”. Paskui nustojo, tik kartais gailiai verkdavo, kai kitos mamos nešiodavo savo vaikus. Negalėjau Aleksiuko palikti nei minutei, kad neišsitrauktų iš galvytės vamzdelio. Sūnus visą tą laiką valgė tik po 30 ml mišinėlio kas 3 valandos, kurį kartais išvemdavo. Skystį kompensuodavo kasdienės lašelinės. 2005 m. kovo 23 d. atliko auglio biopsiją. Operacija truko penkias valandas. 2005 m. kovo 30 d. įdėtas šuntas vandenės gydymui. Pagaliau 2005 m. balandžio 5 d. buvo gautas biopsijos metu paimtos medžiagos tyrimo atsakymas: pineoblastoma – piktybinis smegenų kankorėžinės liaukos auglys. Tokių auglių pasaulyje vos 1 %, o Lietuvoje yra buvęs vienintelis atvejis prieš trejus metus, kai berniukas mirė tepragyvenęs vienerius metus. Prognozė: geriausiu atveju vaikas pragyvens 1-3 metus. Kadangi diagnozės nustatymo metu Aleksui tebuvo 10,5 mėnesių, jam netaikytinas spindulinis gydymas, o tik paliatyvinis gydymas chemoterapija, kuris nežinia, ar padės. Verkiau ištisą savaitę. Pakvietė psichologą, bet tas jaunas vyrukas, išgirdęs diagnozę ir prognozes, tiesiog išsigando. Pažadėjo sugrįžti, tačiau nebepasirodė. O man taip reikėjo kažkam išsipasakoti, kad trumpam palengvėtų. Padeda pokalbiai su panašaus likimo mamomis. Nuo 2005 m. balandžio 12 d. iki 2005 m. birželio 8 d. su savaitės ar dviejų pertraukomis tęsėsi I chemoterapijos kursas. Dėl blogų kraujo rodiklių nuo 2005 m. gegužės 16 d. Maskvoje perkame vakciną, kuri chemoterapijos metu apsaugo kraują ir organizmą nuo didelio toksinio poveikio. Ši vakcina Lietuvoje neregistruota. Ji Aleksui padėjo, nes žymiai pagerėjo jo kraujo rodikliai, o kartu ir savijauta. Po operacijos net galvos nenulaikęs vaikas jau bando savarankiškai sėdėti. Tiesa, iki stovėjimo ar juolab vaikščiojimo mums dar toli, jei jis apskritai kada nors vaikščios. Tačiau tikiu, kad vaikščios ... galbūt po metų. Bent jau gerai valgo. Po pirmojo chemoterapijos kurso turėjome dviejų savaičių „atostogas“ namuose, tad grįžti į Kauno onkohematologijos skyrių buvo dar sunkiau. Vis užplūsta baimė dėl ateities, kurią stengiuosi nugalėti. Be viso to Aleksui prasidėjo ir epilepsijos priepuoliai. Tikiu, kad mums po tiek kančių ir sunkumų pavyks išsikapstyti. Laimei, daug padeda mano vyras – vaikų tėtis, bet jam taip pat labai sunku, nors ir stengiasi to neparodyti. Neįsivaizduoju, kaip be jo išlaikyčiau dvasinę pusiausvyrą.