Ši savaitė mums iš tiesų ypatinga. Kasdien jaučiame vaikų šilumą, mokomės iš jų stiprybės bei išminties, spaudžiame kumščius už kiekvieną vaiką, einantį gydymo keliu, šypsomės žiūrėdami į netikėtai gautas nuotraukas ir iki širdies gelmių susigraudiname skaitydami laiškus:
„Nežinau, ar žmonės, kurie nėra susidūrę su artimojo, o ypač vaiko onkologine liga, susimąsto, ką tenka patirti šeimai. Tai jokiais žodžiais neaprašomas skausmas. Tavo siela, kūnas ir dvasia sudraskoma į šimtus, tūkstančius gabalėlių ir jau nebežinau, ar įmanoma sulipdyti save iš naujo. Manau, kad ne. Kai mūsų kelyje pasirodė „Rugutė“, pradėjo ryškėti kažkokie skausmo kontūrai ir kaip su tuo visu skausmu judėti, kvėpuoti, valgyti. Ligos etape „Rugutė“ surinko mums pinigus imunoterapijai, padėjo gauti reikalingas priemones gydymo procesams, naktimis konsultuodavo, kai jau niekas negalėjo to padaryti. Po gydymo finansiškai padėjo įsigyti klausos aparatus, apmokėti beveik visas reikalingas reabilitacijas, nuolat ir nuolat padeda iki šiol. Po gydymo niekas nesibaigia, prasideda dar vienas etapas, tokio kitokio gyvenimo etapas, kurį gal labiau gali suprasti tie, kurių vaikams buvo diagnozuoti smegenų navikai. Mes vis dar bandom kabintis, kartais labai sėkmingai, kartais mažiau. Tai labai nematoma pusė, nes dažniausiai pasakojama sėkminga pergalė po ligos, o tie, kas lieka gyventi su daugybe iššūkių – mūsų jau nebesimato, nes nelabai esam norimi matyti. Ir čia irgi labai reikia palydėjimo. Ką tyliai padaro „Rugutės“ fondas, bet niekam to nebepasako.“
Esame be galo be krašto dėkingi Kornelijai už laišką ir už jautrų pasidalinimą tuo, kuo daugelis dalintis nedrįsta. Juk taip dažnai mes matome ir remiame tuos, kurie eina gydymo keliu. Bet retas pagalvojame, kokie esame reikalingi tiems, kuriems taip laukta vaiko remisija iš tiesų tapo naujų ir nė kiek ne lengvesnių kovų pradžia.
Lai Didžiąją savaitę Kornelijos laiškas mums visiems bus impulsas susimąstyti ir įsidrąsinti pamatyti bei išgirsti visus mus supančius, net ir pačius tyliausius.