Šarūnas

 

Gyvename Akmenės rajone, Agluonų kaime. Šeimoje auga du vaikai, kurių tėtis mirė prieš metus. Neseniai mūsų šeimą ištiko dar viena nelaimė – vyresnysis sūnus Šarūnas, kuriam dabar 10 metų, susirgo sunkia liga. Sūnus yra uždaro būdo, ypač po tėvo netekties.

 

Prieš diagnozuojant ligą, nieko neįtariau, Šarūnas atrodė kaip sveikas vaikas, niekuo nesiskundė. Tačiau pastebėjau, kad pradėjo gręžti dantimis. Gegužės 20 – osios vakarą, kai jį maudžiau, užčiuopiau kietumą ant kairiojo užpakalio raumens. Paklaustas, ar nieko nejaučia, pasakė, kad ne ir kad jam nieko neskauda.

 

Nieko nelaukiant kitos dienos ryte nuvažiavome į Naujosios Akmenės polikliniką. Chirurgas įtarė atsiradusį pūlinuką ant išeinamosios žarnos, bet dėl viso pikto davė siuntimą į Šiaulius. Ten padarius echoskopiją chirurgai įtarė sunkią ligą – rabdomiosarkomą, bet kadangi jie nebuvo tuo tikri, gavome siuntimą į Vilnių. Atvykę į Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės chirurgijos skyrių išgirdome siaubingą žinią, nes diagnozė buvo patvirtinta – Šarūnui nustatyta didelio piktybiškumo (G3) embrionalinė mažojo dubens rabdomiosarkoma, IV stadija. Taigi gegužės 23 dieną atsidūrėme onkohematologijos skyriuje. Patyriau didelį šoką, niekaip negalėjau suprasti, iš kur tokia liga galėjo atsirasti ir už ką Šarūną gyvenimas taip baudžia – jau neteko tėvo, o dabar tokia žiauri liga. Šarūnui net prireikė raminančių vaistų.

 

Šiuo metu suprantu, kad diagnozės negalime pakeisti, bet tikiuosi, kad viskas bus gerai. Būtent šis tikėjimas ir suteikia stiprybės. Džiaugiuosi, kad šalia yra mama, kuri prižiūri mano devynmetę dukrytę, kuriai irgi reikia mamos. O mes su Šarūnu kolkas gyvename tarp namų ir ligoninės. Sunku, bet tikime, kad šis košmaras greitai pasibaigs ir gyvenimas vėl grįš į savas vėžias.