Donatas

2002 m. rudenį į mūsų šeimą atėjo netikėta ir labai klastinga liga. Tai buvo siaubas. Net nežinau, kaip reikės papasakoti, ką mūsų šeimai teko išgyventi. Kaip sužinojome? Mūsų sūneliui pradėjo skaudėti kojytę. Iš pradžių manėme, kad tai – kojos raumenų patempimas. Jis labai mėgsta sportą. Lankė karate ir dziudo būrelį bei žaidė krepšinį. Pastarąjį be galo mėgo. Žaidė visur ir visada, kai tik būdavo galimybė. Klasiokai ir klasės auklėtoja negailėdavo pagyrų sūnaus žaidimui. Sakydavo: „Jei ne Donatas, kažin ar būtume laimėję.“ Kuomet prasidėjo kojos skausmai - aplankėme šeimos daktarę. Ši, diagnozavusi kojos sumušimą, patarė naudoti „Fastum Gel“. Tepalas nenumalšino skausmo. Jis vis didėjo, koja tino. Nutarėme dar kartą apsilankyti pas savo daktarę Baisogaloje. Gavome siuntimą į Radviliškį, kur pasidarėme kojos nuotrauką ir gavome siuntimą į Šiaulius. Atliko kojos echoskopiją. Iš ten keliavome į Vilnių. Dar lankantis Šiauliuose vaikų chirurgijos skyriaus vedėjas pasakė, jog būtų be galo laimingas, suklydęs dėl diagnozės. Prasidėjo košmarai. Viskas ir visur tapo pilka. Su vyru žiūrėdami į sūnelį galvojome kaip tai galėjo atsitikti? Ką ne taip padarėme? Ėmėme kaltinti save. Tačiau sukosi slapta mintis, kad atvažiavus į Vilnių diagnozė bus paneigta. Atvykome į Vilniaus universitetinių Santariškių klinikų ortopedijos skyrių. Pakartotinai atliko visus tyrimus, kojos biopsiją. Gavus atsakymus diagnozė skambėjo taip: „Ekstraskeletinė Evingo sarkoma“. Košmarai tik prasidėjo.

Donatui buvo atlikta operacija, kurios metu pašalinti augliai, o kartu ir dalis kojos kaulo bei raumenų. 2003 m. sausio 2 d. onkohematologijos skyriuje pradėta taikyti chemoterapija, vėliau spindulinis gydymas. Sūnų ėmė smarkiai pykinti, nuslinko plaukai, antakiai, blakstienos. Tačiau Donatas, neprarasdamas optimizmo, sakydavo: „Ai, pakentėsiu. Pasveiksiu ir vėl galėsiu grįžti į klasę pas draugus. Ir vėl toliau mokysiuosi, sportuosiu“. Tai jo svajonė. Atėjo 2004 balandis. Pagaliau gydymą baigėme. Donatą išleido namo, kur buvo taikomas palaikomasis gydymas. Rodos, viskas kaip buvę. Atgavęs jėgas, Donatas vėl energingai, tačiau atsargiai kibo į mėgstamas sporto šakas. Net stebėjomės – iš kur tiek energijos? 2004 m. spalį vėl atsitiko nelaimė. Sulaukėme klasės auklėtojos skambučio. Išgirdome, kad Donatas Šiauliuose, ligoninėje. Skubėdami į ligoninę galvojome kas galėjo atsitikti. Juk viskas jau buvo sugrįžę į senąsias vėžes. Donatui lūžo koja. Vėl kelionė į Vilnių. Vėl operacija. Lūžio vietoje implantuota kaulo sujungimo plokštė. Grįžus namo, Donatas dar pusę metų negalėjo vaikščioti. Na gal tik truputį. Su ramentais. Nepraradome optimizmo. O ir sūnus vis sakydavo: „Ai, mamyte, viskas bus gerai. Sugis ir vėl galėsiu bėgioti.“ Tačiau atvykę į Santariškių ortopedijos skyrių ir pasidarę kojos nuotrauką sužinojome, kad koja visai negyja. Dar viena operacija, kurios metu iš dubens paimtas kaulas implantuotas į koją. Praėjo trys mėnesiai. Ir vėl Santariškėse. Tik šį kartą sulaukėme kur kas linksmesnių žinių. Koja šauniai gyja. Daktaras net leido po truputį sportuoti. Namo grįžome puikiai nusiteikę. Labai atsargiai Donatas vėl ėmėsi mėgstamo sporto – krepšinio. Svajojo, kad dar po trijų mėnesių galės žaisti kaip ir anksčiau, o baigęs vidurinę – stos į sporto mokyklą ir taps treneriu. Visa šeima meldėmės, kad viskas taip ir būtų. Liga atsitraukė.

Donatas vėl buvo kupinas energijos, linksmas, puikios nuotaikos. Vėl galėjo sportuoti. 2006 m. gegužę nuvykome į Santariškių onkohematologijos skyrių patikrinimui. Tikėjome, kad viskas bus gerai. Ta patį parodė ir visi tyrimai. Kažkur užtruko tik plaučių rentgeno atsakymas. Laukėme jo. Donatas nekantravo sugrįžti į namus, nes tądien jam turėjo vykti krepšinio treniruotė. Ruošėsi po savaitės vyksiančioms varžyboms. Raminome vienas kitą, kad tuoj tuoj atneš plaučių rentgeno nuotrauką ir skubėsime namo. Gavome atsakymą ir apstulbę negalėjome patikėti. Plaučiuose kažkas yra. Galvojau, kaip visa tai pasakyti Donatui, o kartu sukosi mintys, kaip nepalūžti pačiai, kaip sulaikyti ašaras. Sūnui jau penkiolika. Jis puikiai viską supranta. Kaip pasakyti, kad viskas prasideda iš naujo. Kad liga sugrįžo. Vėl operacijos, vėl chemoterapija. Kaip reaguos Donatas? Pažvelgę į nuotrauką gydytojai nustatė – plaučiuose yra du židiniai. „Ekstraskeletinė Evingo sarkoma“ recidyvas – metastazės. Chirurgijos skyriuje atliko abiejų plaučių operacijas, pašalino du auglius. Sūnus nepalūžo. Laikėsi, nors ir labai skaudėjo. Norėjo kuo greičiau pradėti chemoterapiją, o paskui, nors trumpam, į namus, į mokyklą. Jau pabaigta ne tik chemoterapija, bet atlikta ir autologinė kaulų čiulpų transplantacija. Mes meldžiamės, kad viskas būtų gerai. Kad greičiau galėtų grįžti į klasę toliau mokytis, kada nors sportuoti. Jei reikėtų pasakyti koks yra Donatas, ištarčiau – beprotiškai kantrus paauglys, kurio „pašėlę paauglystės metai“ tai – operacijos, lašelinės, pykinimas naktimis. Tai ilga kelionė į gyvenimą, į kurį be galo stipriai sūnus kabinasi. Kabinasi, nes turi tikslą. Tikslą mokytis, tikslą sportuoti. O mes, tėveliai, meldžiamės, kad tie tikslai būtų pasiekiami. Tikime tuo.