Monika

Parašė Janė, Monikos mama

Niekas nepraeina...
Mes laiko žaizdas nešame savyje,
Paslėptas po kasdieniniais žodžiais,
Tylėjimu, pusiau šypsniu, pusiau malda.
Mes pridengiame jas vaikiškais delnukais.
Norėtume, kad jas nuimtų pabučiavimu,
Bet jos gyvos -
Neatsargiai palietus, vėl plūsta krauju.
J. Degutytė

Monika augo, lankė darželį, mokyklą. Vaikystėje sirgusi peršalimo ligomis, vėjaraupiais, angina, daugiau niekuo nesiskundė. Vasaros atostogas ir savaitgalius mielai leisdavo kaime pas senelius: gamtoje, prie ežero. Padėdavo nudirbti darbus. Jai miela būdavo kačiukų, šuniukų, ožkyčių draugija. Monika daug sportavo. Lankė stalo teniso, krepšinio būrelius. Dalyvaudavo įvairiose sporto varžybose. Iš jų parsiveždavo ne vieną medalį ar diplomą.

Monika buvo labai darbšti, kantri, pareiginga, siekianti užsibrėžto tikslo, nebijanti pasakyti tiesą į akis. Neapkentė melo bei veidmainiavimo. Tai jai buvo svetima. Stengdavosi užjausti, paguosti, padėti. ,,Laisvas žmogus – tai ne tas, kuris turi gerą gyvenamą vietą, laisvę kažkur išeiti ar pramogauti, bet tas, kuris nebijo pasakyti, išreikšti savo nuomonę” – tai Monikos žodžiai iš rašytos esė apie žmogaus laisvumą.

2008 metų vasario 16-oji. Važiuojame į svečius. Nakvojame. Vaikai, pasitiesę čiužinius, miega ant grindų. Atrakcija. Rytą atsibudusi Monika skundžiasi dantukų skausmu ir rodo judantį dantį. Galvoju, kad vėjas supūtė – juk ant grindų miegojo. Grįžtame namo. Šventinės dienos – poliklinika nedirba. Po išeiginių skubame pas odontologą. Po priekiniais dantukais susiformavęs pūlinukas. Gydytoja sutvarko, duoda nurodymus. Visus juos vykdome. Dvi savaites Monika lanko mokyklą. Viskas pamiršta – lyg nieko ir nebūtų buvę.

Kovo 1-ąją sukyla temperatūra. Jokių peršalimo požymių nėra. Vakare, kai temperatūra šokteli iki 40-ties, kviečiu greitąją. Nevažiuoja. Nepanikuoju. Geriame vaistus, keičiame drabužius ir abidvi apsikabinusios gulime. Užmigt nesiseka. Kitą dieną vežu vaiką į ligoninę, nes temperatūra tai nukrenta, tai vėl staigiai kyla.

Priimamasis. Apžiūri, paskiria tyrimus ir guldo į ligoninę. Budinti gydytoja į kalbas nesileidžia, tik sužinau, kad kraujyje didelis leukocitų kiekis. Širdis daužosi, spurda – kažkas negerai. Įvedamas kateteris, prijungiamos lašalinės. Pirmadienį skyriaus vedėja praneša, kad įtaria kraujo ligą. Laukia kelionė į Vilnių. Žemė slysta iš po kojų. Galvoje pinasi širdies ir proto balsai. Norisi staugti, rėkti, šaukti, padaužyt galvą į sieną, apkursti ir nieko negirdėti. Tikras minčių ir jausmų chaosas. Bandau atsukt laiką atgal ir pagalvot, gal jau seniau buvo kokie ligos požymiai. Nerandu ir netikiu tuo, ką išgirdau. Tik kad Monika, grįžusi po pamokų, bežiūrėdama savo mėgstamiausią filmuką ,,Simpsonai’’, užsnūsdavo. Nesureikšminau, juk paaugliukė ir gimnazijoje krūvis nemažas. Galvoju, kad klaida. Dieve, kad taip būtų...

Dvi naktis sėdžiu prie kompiuterio ir renku informaciją apie ligą. Daug sužinau. ,,Pasikaustau’’, kad būtų produktyvesnė kelionė per ligą.

Vilniaus Santariškių vaikų onkohematologinis skyrius. Atliekama begalė kraujo tyrimų, plaučių rentgenas, širdies echoskopija. Padarius kaulų čiulpų tyrimą, patvirtinama diagnozė. Skiriama chemoterapija pati stipriausia, nes pasirinkimo nebuvo – arba mes ligą arba liga mus. Laša nuodai. Monika darosi irzli, tyli, užsisklendusi. Bando svarstyti, už ką jai tokį išbandymą pasiuntė – atsakymo nerandam abidvi. Po trijų dienų gaunamos chemijos, keliaujame į reanimaciją. Lauksime kritimo. Budžiu kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro. Padėtis sunki, bet stabili. Taip sako gydytojai. Reik tikėt. Tikiu ir laukiu... Baisu darosi matant, kiek nuodų gauna organizmas. Nieko nepakeisi...

Po šešių dienų Monika krenta į komą. Gydytojai nieko gero nežada. Baru juos, kad garsiai prie lovos kalba, juk ir komoje būdamas žmogus girdi. Sėdėdama ir glostydama Monikos plaukus, prašau Dievo, kad ji atsibustų, atmerktų akis ir nusišypsotų – kad ir paskutinį kartą. Stebuklas neįvyksta... Matyt, per mažai prašiau...

Monika taip ir neatsibudo.

Kovo 17-ąją nustojo plakt jos gera, jautri širdelė.