Martynas

 

Sveiki. Neseniai sužinojome apie „Rugutės“ fondą, apie kurį mums papasakojo „Santariškių“ ligoninės žaidimų kambario auklėtoja. Gera žinoti, jog yra su kuo pasidalinti savo nelaime, patirtimi ją gydant, visais džiaugsmais ir vargais, patirtais einant šiuo keliu... O štai tokia Martynuko istorija: Martynas - pirmasis mano sūnus. Gimė 1996-11-15, anksti ryte. Mažylis gimė laiku ir sveikas, nors po gimdymo turėjome nedidelę neurologinio pobūdžio problemytę, kuri buvo išspręsta keliais masažiukų seansais.

 

Augome niekuo neišsiskirdami iš kitų bendraamžių. Sirgome tik tradicinėmis peršalimo ligomis. Tiesa, mūsų silpnoji vieta buvo kvėpavimo takai, tad jei jau suskausdavo gerklytę, tai infekcija beveik visuomet pereidavo į kvėpavimo takus, todėl esame gavę nemažai antibiotikų. Porą kartų sirgom obstrukciniu bronchitu. Reabilitacijai vaikščiojome į druskų kameras. Būdami kokių 4-5 metukų sulaukėme dar vienos rimtokos ligos – prasidėjo alergija žiedadulkėms, taip vadinama šienligė, bet ilgainiui išmokome gyventi ir su ja.

 

Kuo labiau Martynas augo, tuo labiau augo ir jo noras būti stipriu. Jis lankė kovos menų sporto būrelius, mudu kartu vaikščiojome į fitnesą, kur aš lieknėjau, o Martynas augino raumenukus, taip pat žaidėme skvošą. Viskas buvo tiesiog puiku ir niekada nebuvo net tokia mintelė aplankiusi, kad mums gali atsitikti kokia nors nelaimė. Nors dabar, kai gerai pagalvoju, tai būdavo visokių mažučių nusiskundimų – Martynukas gana greitai pavargdavo, sakydavo, kad jo širdelė smarkiai plaka, paskaudėdavo galvytę. Į šiuos nusiskundimus per daug dėmesio nekeipdavome, nes kiek „ieškojome ligos“, nieko nerasdavo, viskas buvo puiku, tad buvome įsitikinę, kad tai tik vaiko augimo proceso reiškiniai.

 

Nelemtoji leukemija atsėlino labai netikėtai. 2008 m. rugsėjį Martynas peršalo - gerklė, sloga, temperatūra, lyg ir nieko labai rimto, bet į mokyklą nėjo savaitę. Pasveikome, tačiau porą dienų paėjęs į mokyklą Martynas vėl sukarščiavo, sukilo labai aukšta temperatūra, gerklė buvo labai negraži. Mūsų senelis medikas, todėl iš karto paskyrė stiprių antibiotikų „Zinat“. Po poros dienų temperatūra nukrito, pradėjome sveikti, bet gerklytė vis tiek liko negraži. Kreipėmės į vaikų ligoninės loristą konsultacijos, kuris po tokių stiprių antibiotikų nebeturėjo ką bepaskirti, tad nutarė gydyti klasikiniu būdu - praplovinėti tonziles. Ėjome kas antrą dieną. Jau buvome atlikę 2 procedūras, kai Martynas vieną dieną, grįžęs iš lauko, kur su vaikais žaidė futbolą, parodė man savo kojas, sakydamas: „Mamyte, pas mane atsirado kažkokių bėrimukų“. Kai pamačiau jo kojytes, man širdis į kulnus nusileido, jau nujaučiau kažką labai negero. Jos iki pat kirkšniukų buvo nusėtos mažulytėmis mėlynėmis, tarsi paviršiuje būtų sutrūkinėję visi kapiliarai.

 

Kitą rytą - 2008 m. spalio 10 d. - Martynukas su močiute nuvažiavo į polikliniką pasidaryti kraujo tyrimo. Gavusi atsakymą, gydytoja nenorėjo patikėti, sakė, kad gal sugedo kompiuteris (leukocitų buvo 300), ir siuntė pakartoti tyrimo į vaikų ligoninę. Ligoninėje buvo pakartotas tyrimas ir hematologas neabejotinai diagnozavo - ūmi leukemija.

 

Tos baisiosios dienos nepamiršiu niekada... Paskambino man mūsų močiutė ir pasakė - blogas tyrimas, labai blogas, per kūną perbėgo virpulys, tada išgirdau tą lemtingąjį žodį – leukemija. Tuo momentu aš ir pati buvau poliklinikoje – laukiau savo eilės pas ginekologą echoskopijai, nes laukiausi antrojo vaikelio. Nors man jau kaip tik reikėjo eiti į kabinetą, išbėgau iš poliklinikos, nežinojau, kas man darosi ir ko man griebtis, kad išgelbėčiau savo vaiką, pasileidau eiti greitu žingsniu namų link, akys plūdo ašaromis, žemė slydo iš po kojų. Ėjau ir verkiau pasikūkčiodama, ėjau ir verkiau... Tuo metu dar nebuvau nieko girdėjusi apie leukemijos gydymą, maniau, kad mes jau pasmerkti. Kaip palengvėjo, kai dar nepasiekus namų sulaukiau skambučio, kuris mane paguodė, išgirdau, kad dabar labai didelis procentas vaikučių jau pagydomi, bet vis tik širdyje dar graužėsi netikėjimo kirminas: juk yra ir tas nedidelis procentas, kuriems nepasiseka?

 

Tą pačią dieną mes jau buvome Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės pediatrijos korpuso onkohematologijos skyriuje. Iš karto buvo padaryti reikalingiausi tyrimai, patvirtinta diagnozė ir jau nuo kito ryto pradėtas gydymas chemija. Nuo tos dienos mes pusę metų nebuvome išėję iš ligoninės.... Tik paskutiniaisiais mėnesiais po pusvalandį mums jau leisdavo išeiti į lauką. Tai buvo pats sunkiausias ir pats baisiausias pusmetis mūsų gyvenime. Tikiuosi, kad daugiau neteks nieko panašaus išgyventi. Visko buvo: pykinimai, vėmimai, viduriavimas, reanimacija. Kritus kraujo rodikliams, prasidėjo žarnyno infekcija. Martynukas visiškai nieko nevalgė 2 mėnesius, o dar mėnesį po šaukštelį – du per dieną. Neteko 15 kg svorio, buvo baisu žiūrėti į vaiką.

 

Kartais jau pradėdavau galvoti, kad jis gali mirti iš bado. Ir tuoj pat vydavau tokias mintis šalin. Žarnyno infekcijos metu kankino baisūs skausmai, kuriuos malšino „Morfinu“. Pabuvojom ir reanimacijoje, nes nuo cheminių preparatų buvo prasidėjęs labai mus išgąsdinęs nervinis priepuolis. Smegenyse pastebėti kažkokie pakitimai – dėmelės, kurių plitimas būtų labai pavojingas. Sutriko kūno motorika. Nuo ilgo gulėjimo visai atrofavosi raumenukai. Martynas nebegalėjo pats net atsisėsti lovytėje. Bet dienos bėgo, mes po truputėlį pradėjome taisytis, stiprėti. Po truputėlį pradėjome valgyti, Martynukas pradėjo pats atsisėsti lovoje, o paskui prilaikomas ir išlipti iš jos, atsistoti. Ir toliau po mažutį mažutį žingsnelį tvirtėjome.

 

Dabar visi baisumai jau praeityje, sunkiausia kelio dalis nueita. Mes pabaigėme intensyvaus gydymo etapą ir nuo 2009 m. gegužės mėnesio jau gauname palaikomąjį gydymą. Kaip gera vis dažniau ir dažniau būti namie. Tikiu, kad išaus ta diena, kai mes galėsime pamiršti ligoninę ir visa tai prisiminsime tik kaip košmarišką sapną. Dabar Martynas labai stengiasi sustiprėti, nori greičiau pradėti vaikščioti savarankiškai, vėl turėti raumenukus. Labai atkakliai mankštinasi, po truputėlį vaikšto su vaikštyne. Su jos pagalba kasdien kas 15 minučių daro mažučius atsispaudimus ir pritūpimus. Stengiasi valgyti. Labai džiaugiasi, kai turi gerą apetitą.

 

Susirgus draugų ratas labai sumažėjo, mat Martynas negali išeiti į lauką ir lakstyti drauge su visais taip, kaip ankščiau. Dabar jo pagrindiniai užsiėmimai – kompiuteriniai žaidimai, internetas, televizija. Kad laikas prie kompiuterio neprabėgtų veltui, Martynas nusprendė išmokti dirbti su „3dmax“ programa (skirta kurti trimačiui vaizdui). Tačiau dar nespėjo pradėti – maždaug prieš 3 savaites iš ligoninės palatos pavogė Martyno nešiojamąjį kompiuterį. Tiesiog žmogus, neturintis nė trupinėlio jokios sąžinės, atėjo į palatą (joje esant ir Martynui, ir močiutei), pasiėmė ir išsinešė. Močiutė dar šaukė, kad laikytų vagį, tačiau... O jau buvome susiradę žmogų, kuris galėtų pamokyti Martyną šios programos subtilybių...

 

Taipogi jis labai norėtų įsigyti radio bangomis valdomą modeliuką ir užsiimti radio modeliavimu. Man sako: „Mamyte, kaip būtų puiku turėti tokį modeliuką, tada ir aš norėčiau būti lauke, nes turėčiau ten ką veikti, net ir sėdėdamas vežimėlyje, galėčiau žaisti su modeliuku, daugiau laiko pabūčiau gryname ore“. Dabar ir aš matau, jog jam trūksta stimulo, todėl labai sunku išprašyti į lauką, o gryno oro jam taip reikia... Na, bet aš tikiu, jog viskas bus gerai...

 

 

 

2010-09-03

 

Netekome Martyno. Drąsusis Kovotojau, prašysime rudeninio vėjo, kad kartu su krentančiais lapais nuneštų mūsų begalinę meilę Tau. Tikėsime, kad visada ją jausi – kad ir kur bebūtum, kad ir kiek ilgesio dienų bepraeitų.

 

 

 

Daugiau apie Martyną galima skaityti - Forume .