Ligita

 

Laba diena, tiesiog sunku pradėti rašyti. Labai sunku vėl ir vėl prisiminti, išgyventi baisiausias gyvenimo akimirkas. Noriu padėkoti Virginijai, kuri manęs nepalieka ir neleidžia raudoti, o liepia rašyti ir prašyti Jūsų pagalbos, kad mano dukrytė Ligita būtų tarp savo draugų, kurie taip pat sunkiai sirgo ir pavirto mažais angeliukais. Jie išliks amžiams su mumis ir mūsų širdyse. Ligita gimė 1997 m. birželio 9 d. 12 val. 45 min. Svėrė 3,400 kg. Sveika mergytė. Antras vaikutis šeimoje. Labai laukta ir visų mylima. Broliukui Gediminui jau buvo 5 metukai. Jis labai mylėjo savo sesutę – kai ji tik gimė, jau ją ir saldainiais pavaišindavo.

 

Ligita valgė daug, buvo stipri. Labai rami mergytė, tiesiog mažas angelėlis augo ir stiprėjo kiekvieną dieną. Jos buvimas – tikras Dievo stebuklas! Ji niekada nesirgo, tai ir į medikus kreipdavomės pasitikrinti, pasiskiepyti. Gyvenome kaime, parduotuvėje pirkti maistą reikėjo retai – viską patys užsiaugindavome. Ligita nuo savo gimimo buvo apsupta mažųjų gyvulėlių, kuriuos be galo mylėjo. Jos geriausi draugai buvo katytės ir šuniukas Ripsas. Jį įsikėlusi į brolio mašinytę vežiodavo, o tas tupėdavo ir klausydavo jos komandų visai nesiruošdamas pabėgti. O kai karvutė atsivesdavo veršiuką, tai namuose būdavo šventė. Jam ir vardas būtinai būdavo jos sugalvotas.

 

Mes ūkininkavome ir ūkį turėjome nemažą. Labai mylėjome gyvūnėlius, gėlytes ir visą gyvenimą. Keturiese buvo smagu ir tie praleisti metai visiems paliko daug prisiminimų ir įspūdžių iš kelionių. Nors ūkį sunku palikti ilgesniam laikui, bet visada vasarą stengdavomės kur nors išvykti su šeima. Bent kelioms dienoms prie jūros ar su palapinėmis prie ežero. Dienos ėjo greitai, augo abu vaikučiai sveiki ir nieko, atrodo, netrūko. Bet atėjo 2005 m. gruodžio mėn. Mūsų dukrytė pradėjo kraujuoti iš nosytės, pakilo temperatūra. Vieną naktį negera nuojauta privertė nueiti į jos kambarį. Ji gulėjo kraujo klane. Pažadinau savo angelėlį, o ji nustebo, kad nieko net nepajutusi. Pamatavau temperatūrą – 39 ˚C.

 

Nosytėje vėl pasirodė kraujas. Kraujavimą pavyko sustabdyti, daviau vaistų nuo karščiavimo ir visi užmigome. Kitą dieną kreipiamės į Vilkaviškio poliklinikos gydytojus. Mūsų šeimos gydytoja nieko įtartino nerado ir liepė atlikti kraujo tyrimą. Įtarimą sukėlė nemažos mėlynės ant Ligitos nugarytės. Nusprendėme, kad gal užsigavo mokykloje, nes mergaitė labai mėgo fizinio lavinimo pamokėles. Nuėjome pas gerklės-nosies ligų specialistą konsultacijai. Gyd. Škėma uždegino nosytėje kraujagyslę. Grįžome namo. Ligita valgė, truputį jautėsi pavargusi, snūduriavo. Ruošėmės Naujųjų metų karnavalui mokykloje. Darėme papūgėlės kaukę, puošėme suknutę.

 

Kitą dieną mokykloje turėjo būti karnavalas, kuriame Ligita labai norėjo dalyvauti, nebuvo laiko sirgti. Kitą dieną sekėsi labai gerai – gavome apdovanojimą už gražiausią papūgėlės kaukę. Tą pačią dieną, kai darė tyrimus, paskambino gydytojas iš Vilkaviškio poliklinikos ir pasakė, kad reikia atvykti dar kartą pasitikrinti. Noras dalyvauti karnavale buvo stipresnis. Kitą rytą nuvykome pas medikus, dar kartą patikrino kraują ir nedelsdami nusiuntė į Kauno medicinos universiteto klinikas. Mes neįtarėm, kad mūsų angelėlis taip baisiai serga. O tie skaičiai, parašyti ant siuntimo lapo, mums tiesiog nieko nereiškė. Nuvykus į klinikas, pamačius, kur mes papuolėme, pasidarė visai nejauku.

 

Apie tokias ligas žinojome, bet atrodė, kad mūsų šeimos negali paliesti tokios baisios ligos. Bet mes tikėjome, kad viskas bus gerai – pasitikrinsime ir vyksime namo. Tačiau mus su dukryte paguldė į ligoninę. Sulašino trombocitų ir eritrocitų masę. Sveikatėlė pagerėjo, bet temperatūra nepaliko Ligitos. Temperatūra nukrito tik išgėrus paracetamolio. Gydytojų prognozės buvo negeros, todėl mus išsiuntė į Vilniaus universiteto vaikų ligoninės onkohematologijos skyrių. Manėme, kad nuvyksime į Vilnių, pasitikrinsime ir iškart važiuosime namo – šitiek namie darbelio – šuniuką prižiūrėti, o dar katytė Eglutė susilaukė mažų kačiukų.

 

Nuvykus į Vilnių, mus paguldė į ligoninę tyrimams. Diagnozė – ūmi pre B limfoblastinė leukemija, didelės rizikos grupė. Baisi naujiena pakirto visus – tėvus, senelius, pažįstamus. Nuo ašarų nebemačiau šviesios dienos ir nebežinojau, ką daryti. Pradėjau kaltinti, svarstyti, kas ne taip buvo, gal ko vaikeliui trūko... Nuoširdžiausia padėka onkohematologijos skyriaus medikams ir sesutėms, kurios sunkiausiais momentais būdavo šalia. Dukrytei pradėta leisti labai stipri chemija didelėmis dozėmis. Nuslinko garbanoti plaukučiai, bet tai juk ne bėda. „Jie vėl ataugs!“ – taip raminau save ir vaikelį. Krito kraujuko rodikliai ir vėl kilo. Skaičiavome dieneles, mėnesius. O dienos slinko be galo lėtai...

 

Pradėjau nesuprasti savo angelėlio. Ji tiesiog valandomis keitėsi, darėsi irzli, pikta. Skausmai ir vėmimai buvo kasdieniai palydovai. „Mes iškentėsime, pasveiksime!“ – vienintelis visų mūsų troškimas. Viskas ėjo geryn, kraujyje blastų nebuvo. Atrodė, kad saulė pradėjo ryškiau šviesti ir namučio labai norėjosi, aplankyti savo augintinius, o paskui vėl grįžti į ligoninę. Pridavėme tyrimus ir išvažiavome 2 savaitėms namo. Namuose visi mūsų laukė – tėvelis, brolis Gediminas ir visi mūsų augintiniai. Namuose laikas bėgo greitai.

 

Praėjo kelios dienos ir mūsų brangi gydytoja I. Tamulienė paskambinusi pasakė, kad grįžtume į ligoninę, nes Ligitai blogai. Kaip gali būti blogai, jei Ligita gerai jautėsi, gerai valgė ir buvo puikios nuotaikos? Tiesiog neberadau žodžių pasakyti vaikeliui, kad reikia vykti atgal į ligoninę. Vėl susidėjome lagaminus ir – atgal į ligoninę. Vėl siaubas! Padidėjęs blastų skaičius. Tyrimai ir vėl chemija, tik dabar dar stipresnė – eksperimentinė. Tiesiog slydo žemė iš po kojų. Atrodė, ir saulė visai nustojo šviesti. Verkėme visi. O kaip dukrytei neparodyti savo skausmo? Gulėjome kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje. Vėl mokėmės, juokavome.

 

Ligoninės psichologas buvo mūsų geriausias draugas, mes su juo gerai sutarėme. Nors Ligita iš pradžių buvo nedrąsi, bet paskui visai su juo susidraugavo. Ligitai buvo išopėjus gerklytė, valgyti visai nesinorėjo. Tikėjomės paties geriausio – kad atsitrauks liga nuo mūsų. Meldėme Dievą palaimos. Visi tikėjome – turi įvykti stebuklas – mūsų angelėlis negali pasitraukti, Ligita negali mirti! Vėl darė tyrimus. Gydytojų konsiliume nuosprendis – „Mes Jums nebegalime padėti. Padaryta viskas, išbandyta viskas! Vežkite vaiką namo ir padarykite Laimingą!“ Ką daryti? Sudužo į šipulius visos viltys ir iš skausmo širdis pasipylė krauju! Kas mums beliko po tokių siaubingų žodžių? Dar kreipiamės visur, bet viskas buvo laikina...