Dominyka

Laiškas angelui… arba Dominykos istorija… (I dalis)   Mąstau, ar yra tokie žodžiai, kurias galima būtų papasakoti jausmą, apimantį, kai tik mintyse išvystu ją...   Bet aš pabandysiu... prisiminti viską iš pradžių...

 

Išaušo stebuklinga 2003 m. rugsėjo 15 diena, atnešusi į mūsų gyvenimą jaudulį, džiaugsmą, nerimą ir dar begalę jausmų, kuriuos net ir dabar sunku įvardinti. Tik vienas jausmas buvo labai aiškus – tai atsakomybė už Dievo patikėtą stebuklą. Tada dar nežinojom, net menkiausios nuojautos nebuvo, kad laimė, apvertusi mūsų pasaulio suvokimą aukštyn kojomis, truks nepilnus ketverius metus...

 

Pirmieji metai kartu su Dominyka išmokė daugiau, nei mano visi prieš tai nugyventi: kantrybės, stropumo, įsiklausymo, pasididžiavimo, tikro džiaugsmo, stiprybės ir meilės. Prisimenu sunkesnes akimirkas, kai ašaros riedėjo iš gailesčio mažam zuikučiui, bet kur kas stipriau prisimenu, kokia neapsakoma palaima apimdavo savo kūdikį supuojant ant rankų, koks džiaugsmas užliedavo matant mažuosius pasiekimus: šypseną, apsivertimą ant pilvo, tipenimą, žaidimą, krykštavimą... Tai buvo laikas, kai mačiau ir džiaugiausi savo mergytės dideliais ir mažais pasiekimais, tai buvo mūsų laikas...

 

Laikas bėgo... Dominyka augo gudri, stipri, linksma, jautri, graži ir visų mylima mergaitė. Mokėmės kalbėti, tarti visas raideles. Atmintis buvo puiki, labai greitai įsimindavo eilėraštukus. Kiekvieną vakarą abu su tėveliu turėjome pasekti po pasaką: aš - apie princesę ir karalaitį, o tėtis vis išgalvodavo naują. Tada persižegnodavo sakydama: „vardan Dievo Dievo... Ačiū Dievuliui“ ir atsigulusi ant šonelio užmerkdavo akytes. Niekada nebuvo problemų užmigti, tereikėdavo paguldyti ir apkamšyti. Nesu raišiojus stalčių ar kėlus nuo grindų stovinčias gėles, tam nebuvo jokio reikalo. Ji, radusi trupinuką ant žemės, nešdavo išmesti. Dominyka buvo idealus vaikas, paklusni ir miela mergaitė.

 

Suėjus metukams, Dominyką patikėjom pažįstamai auklei. Mūsų mergaitė augo linksma, rami ir visus džiugino savo naujais atradimais. Mokėsi skaičiuoti, dainuoti, dėlioti, šokti, piešti... Nespėjom apsidairyt, o Dominykai jau ir du metukai. Ir toliau gerai augo, tik man ramybės nedavė tai, kad Dominyka labai mažai gerdavo.

 

Pasibeldus trečiąjam gimtadieniui pastebėjom, kad mūsų mergytė darosi liūdna, nebesijuokia taip dažnai ir nuoširdžiai kaip anksčiau, tampa vis ramesnė. Tačiau didesnio įtarimo nesukėlė niekas, todėl manėme, kad tiesiog vaikas keičiasi, auga. Nusprendėme, kad jau laikas būtų į darželį, mokintis bendrauti su vaikais. Darželį pradėjo lankyti pavasarį. Puikiai priprato prie naujos aplinkos: noriai kasdieną keliavo, gerai valgė, kartu su vaikais lipdė, piešė, žaidė... Tai buvo laikas, kurį prisimenu su didžiule nostalgija: visi turėjom savo užsiėmimų, po to visi išsiilgę susitikdavom, kartu smagiai leisdavom vakarus, savaitgalius. Dominyka man atrodė jau tokia didelė mergaitė, tiek jau visko mokėjo, tokia savarankiška buvo... Tačiau nerimą vis kėlė jos liūdna nuotaika, vien tik ramūs žadimai ir vis dažnesni pagulinėjimai...

 

Taigi, gyvenimas atrodė kaip pasaka... Ir ligos Dominykos nekankino, kol nepradėjo eiti į darželį... Tada jau turėjom rūpesčių dėl gerklės, temperatūros... Pradėjom varstyti gydytojų duris... Nustatė, kad viena ausytė silpniau girdi, sieros kamštis... Tačiau tai išsprendžiama problema... Temperatūros svyravaimai kėlė nerimą... Tačiau gydytojai ramino, kad nieko blogo... Bet kai po eilinio peršalimo ir aukštos temperatūros pradėjo drebėti rankytės, nejuokais išsigandom... Tačiau ir toliau gaudavom atsakymą, kad tai praeis, tai tik laikina reakcija, kol galiausiai Vilniaus Santariškių neurologė po apžiūros nuramino, kad Dominyka tiesiog jautrios nervų sistemos vaikas. Patikėjom ir išskridom visi trys į Freiburgą, pas draugus. Kelionė buvo nuostabi, tik Dominykos apatiškumas, rankyčių drebėjimas man nedavė ramybės...

 

Grįžom... Ir vieną dieną, visai netikėtai, Dominyka pradėjo vemti... Pamaniau maistas kaltas... Bet kai ryte vaikas vos nenualpo sėdėdamas ant puoduko, supratome, kad gaišti negalima nei minutės. Akimirksniu atsidūrėme vaikų skyriuje Elektrėnuose. Po lašelinės vaikas atsigavo, norėjo lipti iš lovos, bet sunkiai vaikščiojo keistai perkreiptu į šoną kaklu... Dienai besibaigiant, sulaukėm neurologės, kuri įtarė encefalitą... Pamenu tik, kad visų klausinėjau, ar tai išgydoma ir ar lieka liekamieji reiškiniai... Kitą rytą mes jau Santariškių vaikų neurologiniame. Apžiūra... Vėl nustatomi encefalito požymiai... Skubi galvos tomografinė nuotrauka... Laukimas... Pamenu tą nerimo jausmą, lyg adatom badytų visą kūną, kai nežinai, kas nutiko tavo vaikui... Dominyka miega, nors ankštoj palatoj trys vaikai su mamom... Įeina Giedrius, iš žvilgsnio suprantu, kad jis jau žino atsakymą... Jis tik pasako: „Rado“... Aš lyg ir nudžiungu, kad rado priežastį ir dabar galės išgydyti, nors širdis daužosi kaip pašėlus, o jis tyli... „Ką rado?“ – vos nepurtydama bandau išpešti, mano vyras tyliai taria: „Rado... auglį... didelį...“ Ir žodžių daugiau nebereikia... Prieš akis viskas plaukia... Galvoje sąmyšis ir įkyrūs skamba žodžiai – „Nieko čia nebus... Viskas...“ Toliau nebeatsimenu, o gal ir nelabai noriu prisiminti... Nes buvo tik ašaros, noras staugti nesavu balsu, negalėjimas suvokti ir įkyrūs klausimai: iš kur?.. kodėl?.. už ką?.. Tai buvo liepos 17 diena...

 

Kauno klinikos... Vaikų neurologinis skyrius... Nedidelė palata... Trys vaikai su mamom... Ir karštis... Gydytojas Matukevičius – tai Gydytojas iš didžiosios raidės, didelės širdies ir savo srities profesonalas. Tikėjomės, kad jis tą auglį išoperuos, tačiau... Auglys neoperuotinas, kadangi jis ant kamieno, kur yra visos gyvybinės funkcijos... Nuspredžiama paimti biopsiją ir įdėti šuntus, kurie leistų likforui nutekėti ir sumažintų spaudimą galvoje.

 

Dominykai keletą kartų pasikartoja kažkokie neaiškūs panikos priepoliai... Panašu į epilepsiją... Mano vaikelis guli... Keltis nebenori, nebepajėgia... Tik kartą paklausia: „O kodėl mes šitoj ligoninėj?...“ Aš, kaip kvailė, dar bandau sakyti: „Čia mes tokioj sanatorijoj, tave pagydys ir mes grįšim namo...“ Tik vėliau suvokiu, kad mano vaikas daug protingesnis, nei aš maniau... Ir viską supranta... Bet daugiau ji nebeklausinėjo nieko...

 

Operacijos diena... Viena iš siaubingiausių mano gyvenime... Kai palydi vaiką iki operacinės durų kažką raminančio kalbėdama, o balsas virpa kaip užgauta styga... Ir durys užsidaro... Staiga kažkas sugriebia kaip žnyplėm širdį – o jei nebegrįš?... Ir vėl laukimas... Vedantis iš proto laukimas... Reanimacija... Palata... Ir laukimas... Atsakymo, kas per auglys. Po poros savaičių gydytojas pasako, kad tai astrocitoma, 1-2 laipsnio piktybiškumo. Persikeliame į onkohemotolognį poskyrį ir čia prasideda kova su liga...  

 

 

Daugiau apie Dominyką - Forume