Tado, fondo savanorio, pasakojimas

 

Su „Rugute“ ir jos žmonėmis susipažinau 2008–2009 metais. Tiesiog pradėjau internete ieškoti fondų ar paramos grupių, kurios rūpinasi onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais. Taip sužinojau apie fondą ir kreipiausi į jį, klausdamas, ar galėčiau būti kažkuo naudingas ir padėti.

 

Kalbant apie „Rugutę“ ir fondą supančius žmones, man labiausiai įsimena tų žmonių (fondo valdytojų, savanorių, bendraminčių) neapsakomas gerumas, šiluma, pasiaukojimas, supratingumas ir atsidavimas savo veiklai, idėjai ir pašaukimui – padėti vaikams, padėti jų šeimoms, padėti dvasiškai ir praktiškai. Esu sužavėtas ir mane neapsakomai džiugina, kad yra tokių žmonių kaip Edita, Dainoras, Linas ir visi kiti, kurie prisideda prie fondo veiklos. Kadangi daugiausiai dalyvauju „Rugutės“ draugų ir vaikų vasaros šventėje „Draugų sala“, negaliu nepastebėti, kokie visi draugiški, pasiaukojantys, supratingi ir vieningi tam tikslui, kuris visus supa – kaip tik galima prisidėti prie pagalbos vaikams ir jų šeimoms.

 

Aš būsiu su „Rugute“, nes mane žavi ją supantys žmonės, jų gerumas, tikslinga ir kryptinga veikla ir atsidavimas. Kartais kremtuosi, kad prisidedu ne tiek, kiek reikia ir duodu ne tiek, kiek galėčiau duoti vaikams. Tačiau, kad ir kiek prisidėčiau, tikiuosi, kad mano pagalba visada bus vertinga.

 

Dešimties metų proga „Rugutei“ palinkėčiau niekada nesustoti savo veikloje, nes tai, ką daro fondas, yra neįkainojama. Vaikai, džiaukitės gyvenimu, draugais, artimaisiais ir gerumu, kuris jus supa. Tik tada suprasite, kad viskas, kas duota, yra vertinga ir iš meilės.