Reinoldo mamos pasakojimas apie „Rugutę“

 

„Rugutė“ – tai žodis, kuris sušildo ir iš karto primena nuostabius žmones, su kuriais susipažinome. Pirmo pokalbio ir pirmo susitikimo su Edita niekada nepamiršiu, nors praėjo jau beveik aštuoneri metai. Tuo metu nemaniau, kad viskas bus taip paprasta, taip jauku ir suteiks dar daugiau pasitikėjimo ir jėgų kovoti. Pamenu, kaip Godos mamytė Jurgita drąsino paimti Editos telefono numerį, sakydama: „skambink drąsiai, tikrai tave išklausys ir padės“. Taip ir buvo.

 

Dėkingumą Editai, Dainorui, Linui ir Astai jaučiu iki šiolei, už tai, kad sunkiomis akimirkomis buvo galima į juos kreiptis kaip į šeimos narius, kaip į pačius nuostabiausius draugus, ir tvirtai žinojome – pagalbos ranka bus ištiesta. Pamenu, kiek teigiamų emocijų suteikdavo Linas, kai aplankydavo Reinoldą ligoninėje ar namuose, kiek džiaugsmo suteikdavo paprasčiausias pokalbis telefonu. Ačiū tau, Linai, kad buvai ir kad esi – tokių atsidavusių ir pareigingų žmonių nedaug. Ačiū Astai už pagalbą sunkiausiais mums apsisprendimo metais, kad padėjo bendrauti su Vokietijos gydytojais ir pačiu sudėtingiausiu metu padėjo gauti taip reikiamos informacijos. Ačiū jai, kad kiekvieną kartą, susitikusi bet kur, jaučiuosi lyg sutinku seną gerą draugę. Ačiū Jums, Edita ir Dainorai, kad turėjote jėgų, užsispyrimo, tvirtybės, pakankamai ambicijų įgyvendinti šią idėją, įkurti šį fondą. Nepasidavėte, kai buvo sunku. Šiandien norime palinkėti Jums ilgo gyvavimo, klestėjimo, nes žmonėms, susiduriantiems su tokia neganda, reikia paramos, patarimo, tikros užuojautos. Stiprybės Jums ir Jūsų komandai. Su gražia sukaktimi!